Rasų saulėtekio šviesoje

Per saulę ir mėnulį. Per šviesą ir tamsą.
Per žolę ir medį. Per lietų ir sausrą.
Per garsus ir tylą. Per gyvybę ir mirtį…

Taip į mūsų pasaulėjautą ateina gamtos pažinimas. Šis sudėtingas gamtos pasaulis, vadinamas tobulu Dievo kūriniu, susilieja su mūsų gyvenimu tarsi vingiuota laiko upė, kuriai, kaip ir žmogui, tenka įveikti daugybę seklumų, potvynių ir atoslūgių.
Todėl žmonės nuo amžių tikėjo gamtos galiomis – ir tuo, ką suprato, ir tuo, ko nesuvokė, bet intuityviai jautė. Garbindami saulę, ugnį, vandenį, medį ar paprastus lauko akmenis, vienus šalia kitų sukraunamus aukurui, prie kurio būdavo meldžiamasi pagonių dievams, jie tai darė ne šiaip sau, bet iš žinojimo, jog be visų gamtos teikiamų malonių jie būtų niekas – jų tiesiog nebūtų.
Ir kai pačią ilgiausią metų dieną saulė atsiduria aukščiausiame dangaus skliauto taške, visiškai sutrumpindama naktį, už šį trumpą vasaros saulėgrįžos stabtelėjimą mūsų proseniai dėkodavo magiškomis apeigomis, taip išreikšdami gamtos galių, jos gyvybingumo pripažinimą. Jie tikėjo, jog Rasų (Kupolinių) naktį tie žvilgantys lašeliai ant žolės tampa stebuklingi, nes pilni gyvybės. Manyta, kad jei surinktą rasą duosi karvėms – jos bus pieningos, ja pašlakstyti daržai bus derlingi, nežels piktžolės, ja nusiprausęs būsi sveikas visus metus. Tikėta ir vaistinių žolelių, surinktų ilgiausios dienos išvakarėse, ypatinga galia. Iš jų virdavo gydančią arbatą, jomis apkaišydavo palubes, jų įmesdavo į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki.
Vainikų pynimas iš devynių ar dvylikos skirtingų pievose žydinčių žolynų; jų plukdymas; laukų apėjimas; naktį ant aukštos kalvos sukurtas didelis laužas, turėdavęs kuo toliau apšviesti laukus; saulės, patekančios po pačios trumpiausios nakties, sutikimas ir pasveikinimas prašant, kad ji šviestų ir šildytų kuo ilgiau, bei daug kitų prasmingų apeigų ir tradicijų jau tapo tautos paprotinėmis vertybėmis, kurios iki šiol nepamirštos.
Šiandien kultūros darbuotojų, bendruomenių vadovų iniciatyva daugelyje kaimų, miestų ir miestelių rengiamos Joninės, kuriose tęsiamos tos gražios senosios tradicijos. Deja, būna ir taip, kad Rasų šventę su dabartinėmis Joninių tradicijomis mažai kas tesieja, nes pastarosios paverčiamos eilinėmis Jonų ir Janinų vardinėmis su gausiomis vaišėmis, po kurių lieka tik šiukšlėmis nusėtos poilsiavietės ir varduvininkų ar jų svečių sunkios pagirios – jau saulei pakilus gan aukštai…
Gal ir ne to siekė „Laisvę Joninėms!“ iniciatoriai, anuomet organizavę garsią kampaniją, kad Joninės būtų įrašytos į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbtos poilsio diena. Tad taip nutiko, kad „laisvę“ ir privilegiją gavo būtent Jonų, o ne kiti vardai. Gal todėl išskirtinėmis tapusios Joninės ir atsinešė į Rasos šventę gan prastas vardinių tradicijas, nors to neturėjo būti, jei gerbiame senolių paliktą paveldą, vertą išsaugoti kitoms kartoms.
Vis dėlto esmė – ne šventės pavadinimas, o jai suteikiamos prasmės. Juk nedaug bendro šiandieninės laisvos Joninės turi ir su katalikiška švente – birželio 24 – ąją bažnyčiose švenčiamomis švento Jono Krikštytojo gimimo iškilmėmis, nes maldai, padėkai, susikaupimui bei atgailai tą dieną pritrūksta laiko ir tūlam tikinčiajam.
Tad gal nereikėtų naujai sukurtų Joninių tradicijų susieti su Rasų (Kupolinių) šventės apeigomis bei tomis tradicijomis, kurios liudija ir apie mūsų protėvių sugebėjimą gyventi santarvėje su gamta suvokus jos gyvybiškai svarbią reikšmę, ir apie jų begalinį dėkingumą už šią dovaną dievams, kuriais jie tikėjo.
Kad tai pajaustum, tereikia atverti senolių išminties knygą ir pasimokyti iš joje sukauptos patirties. Pasveikinti tekančią saulę, pabraidyti po ryto rasą, prisiglausti prie medžio, prisėsti ant akmens ir pasiklausyti tokio mažo paukštelio tokio talentingo giedojimo… Džiaugtis tuo, ką teikia gamta, kurioje tiek daug stebuklingų dalykų, kurioje kiekvienam turi užtekti vietos po saule. Džiaugtis saulėtekiu ir jo šviesoje daug gražesnėmis spalvomis nušvitusiu pasauliu, kiekviena nauja diena, gyvenimu. Ir… nepamiršti, kad vasara yra tokia unikali, tokia nepakartojama vien todėl, kad ji dar mūsų.
Nijolė Ulozaitė