Pažinkime Varėnos kraštą

Sodyboje „Grikucis“ galima ne tik paragauti grikinių patiekalų, bet ir stebėti žąsų bėgikių lenktynes.

Vykdami iš Vilniaus ar iš Trakų kelionę pradėkite Dargužių kaime. Tai nuo seno sūriais garsus kaimas, kur kiekviena šeimininkė moka spausti unikalaus skonio sūrį. Dargužių amatų centre galėsite ne tik apžiūrėti Dzūkijos amatininkų darbus, bet ir pamatyti gyvai demonstruojamus amatus, patys pramokti jų paslapčių, įsigyti patikusių gaminių.
Iš Dargužių važiuokite į Valkininkus. Vos už trijų kilometrų atvažiuosite į „Liūto“ miestelį. Taip jį pradeda vadinti vietiniai dėl neseniai bendruomenės pastangomis pastatyto stulpo su miestelio herbu – liūtu. Valkininkų pakrašty rasite Pranciškonų vienuolyno griuvėsius (1635 – 1830 metai), vėliau jame veikė kareivinės, II pasaulinio karo pabaigoje susprogdintas. Miestelio centre didingai stovi Valkininkų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo parapijos bažnyčia, minima nuo Vytauto Didžiojo laikų, Karalienės Bonos globojama, du kartus sudeginta, vėliau 1837 metais atstatyta ir pašventinta. Akmens – mūro bažnyčia išlikusi iki šių dienų. Šv. Bonifaco kankinio relikvijos Valkininkų bažnyčioje atgabentos 1765 m. į pranciškonų bažnyčią, Loreto koplyčią. 1832 m. uždarius vienuolyną, perkeltos į parapijos bažnyčią ir paslėptos po šoninio altoriaus grindimis. 1997 m. remonto metu relikvijos buvo aptiktos ir sugrąžintos į naująjį Šv. Antano altorių.

Merkinės amatų centre galima pasimokyti juodosios keramikos gaminimo paslapčių.

Valkininkų urėdijos pastangomis pastatytas pažintinis takas „ŽODIS – MIŠKO DRAUGUI“ veda per mišką iki Merkio upės, Balto kalno, Šalčios ir Merkio santakos. Einant taku galima rasti daug uogų, grybų, pasisupti sūpynėse, pailsėsite pavėsinėse.
Iš Valkininkų reikėtų važiuoti Matuizų link ir pakeliui užsukti į Krūminių kaimą, kuriame įsikūrusi LDK plytinė – vienintelė tokia pasaulyje, išlaikiusi gamybos technologijas, naudotas XIV–XIX a. Čia gaminamos plytos gali būti ženklinamos įvairiausiais simboliais. Turėsite galimybę ne tik įsigyti patikusių plytų, bet ir patys jų pasigaminti. (Kreiptis į Gintarą Kniežą, tel. 8 659 64 737).
Iš Krūminių galima užsukti į Pamerkius, kur ant Merkio upės kranto įsikūrusios sodybos „Grikucis“ šeimininkė tautodailininkė Laima Mačionienė papasakos apie ilgaamžes vilnos vėlimo tradicijas. Nusivėlę kokį įmantrų veltinio dirbinį, galėsite paragauti ir sertifikuotų grikinių patiekalų, kitų dzūkiškų užkandžių, o kad maistą greičiau virškintų, sodybos šeimininkai pakvies stebėti žąsų bėgikių lenktynes. (Kreiptis į Laimą Mačionienę, tel.: 8 614 24 814, 8 659 28 026, laima.macioniene@gmail.com , www.grikucis.com).

Merkinės piliakalnis.

Iš Pamerkių kviečiam nuvykti į didžiausią Lietuvos kaimą – Marcinkonis, kur šalia geležinkelio stoties, Dzūkijos nacionalinio parko viduryje, rasite Etnografinę sodybą – muziejų. Čia sužinosite, kaip šiliniai dzūkai vaikščiojo ,,grybų trobelėm“; žvejojo, medžiojo, skiltuvu skėlė ugnį ir pasišviesdavo ,,dziedu“; ,,ajo Gudų šalalėn spalgenauc“, apsiavę vyžom; kaip įviliodavo biteles į drevėtą pušį ir ,,geiniu“ lipo į medį, apie šilinių dzūkų gyvenimo būdą, papročius, tradicijas, amatus… Išgirsite legendas ir padavimus apie Marcinkonis bei jų apylinkes, lyriškas, melodingas senųjų dzūkų dainas, sužinosite, kokius patiekalus gamino dzūkai kalendorinių švenčių metu. Vykdami į Marcinkonis, kelio Varėna – Marcinkonys 14 -ame kilometre nepravažiuokite hidrogeologinio gamtos paminklo „Ūlos akies“. Tai versmė, šaltinis, esantis Ūlos upės kairiojo kranto terasoje,  netoli Mančiagirės kaimo. Šaltinio vanduo yra kalcio magnio hidrokarbonatinis. Apie jį sako, kad skaidrus kaip ašara. Apie „Ūlos akį“ Juzė Pigagienė (g. 1912) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė…“
Iš Marcinkonių kviečiame aplankyti Varėnos rajono pasididžiavimą – Merkinės miestelį. Miestelis įsikūręs Nemuno ir Merkio upių santakoje, didžiųjų to meto kelių iš Vilniaus į Krokuvą ir iš Kauno į Gardiną kryžkelėje. Tai viena seniausių Lietuvoje gyvenamųjų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestas, buvęs žymus gynybinis, administracinis, prekybos, švietimo bei religijos centras. XIV a. Merkinė minima svarbiausių Rytų Europos miestų sąraše. Rašytiniai šaltiniai Merkinę sieja su daugybe istorinių įvykių, o žmonėse apie ją yra daug padavimų – pasakų. Dešiniajame Nemuno krante, tarp Stangės ir Merkio upių, stūkso reikšmingiausias šios vietovės praeities liudininkas – Merkinės piliakalnis. Apie 20 m aukščio stataus kalno liekanos (didelę jo dalį nunešė sraunūs Stangės upelio vandenys) rodo, kad pilis buvo įrengta aukštame upių santakos kyšulyje. Istoriniuose šaltiniuose Merkinė pirmą kartą paminėta 1359 m. Novgorodo metraštyje nurodoma, kad ji yra viena svarbiausių Rytų Europos XIV a., o Jogailos 1391 m. rašte – viena stipriausių Lietuvos tvirtovių.

Krūminių kaime įsikūrusi plytinė tęsia LDK laikų gamybos technologijas.

Ne kartą Merkinės pilis buvo deginta ir vėl atstatyta. 1377, 1394, 1403 m. kryžiuočiai puolė Merkinę, naikino apylinkių gyventojus, grobė jų turtą. Pilis buvo ne tik karų, bet ir politinių įvykių liudininkė, čia apsistodavo Lietuvos valdovai, jos menėse spręsdavo vidaus įvykių bei tarptautinių santykių klausimus, medžiodavo apylinkių giriose.
Žinoma, kad Žygimantas Augustas 1569 metų gruodžio 7 dieną patvirtino Merkinei anksčiau kažkurio valdovo duotas Magdeburgo teises ir suteikė herbą. Gavusi privilegijų Merkinė ėmė klestėti, miestas toliau augo, XVII a. pasiekdamas klestėjimo apogėjų. Miesto aikštėje iškilo rotušė su bokštu ir laikrodžiu, nemažai mūrinių pastatų, 3 bažnyčios, 2 vienuolynai. Miesto ribos buvo paženklintos 4 mūriniais stulpais su miesto herbu (du išliko iki šiol). Rašoma, kad miestas tuo laiku turėjęs ir karių menės įgulą. Klestėjo amatai, prekyba. XVI – XVII a. buvo Merkinės žydėjimo laikotarpis. Daugiausia privilegijų Merkinei teikė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislavas Vaza. Pamilęs Merkinės girių ramybę ir gamtos grožį, kunigaikštis dažnai būdavo Merkinėje, kur 1648 m. gegužės 20 d. mirė.
Okupaciniais metais miestelis vėl skaudžiai nukentėjo. 1941 m. vokiečiai sugriovė ir sudegino daug pastatų, iš centro beliko tik griuvėsiai. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių naciai išžudė daugiau kaip 800 žydų tautybės Merkinės gyventojų.
Pokario metais apylinkėse veikė didžiulis pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjimas. Žuvo daug gyventojų, nemažai jų buvo deportuoti į Rusijos gilumą.
Pagrindinė Merkinės vertybė – tai archeologinis paveldas (piliakalnis su papiliu ir miesto kultūrinis sluoksnis), išlikę du miesto ribą žymintys mūriniai stulpai. Ypatingai vertintinas miesto planas, kurio struktūrinis karkasas atėjęs iš XV a. Senoji jo dalis – urbanistikos paminklas, kuriame saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo elementai. Gotikinė bažnyčia, po perstatymo įgijusi ankstyvojo baroko bruožų, yra architektūros paminklas. Joje yra 11 dailės paminklų. Labai reikšminga yra unikali Merkinės gamtinė situacija – nuo piliakalnio atviverianti Merkio ir Nemuno santaka. Šiuo metu veikia Merkinės kraštotyros ir genocido muziejus, Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, kur yra interaktyvi gamtos paroda. Visus norinčius išbandyti amatų gaminimo subtilybes kviečiame į Merkinėje įsikūrusį amatų centrą. Jo direktorius Džiugas Petraitis pamokys juodosios keramikos gaminimo paslapčių.
Išsamiau apie Varėnos krašto lankytinas vietas jums informaciją suteiks Varėnos krašto VVG (www.varenosvvg.lt) el. paštu info@varenosvvg.lt, Varėnos švietimo centro Turizmo ir verslo informacijos skyrius (www.gamtosritmu.lt), turizmas@varena.lt, info@ldkplytine.lt, www.grikucis.com,   Marcinkonių lankytojų centras, info@dzukijosparkas.lt, Merkinės lankytojų centras, merkine@dzukijosparkas.lt.