Interviu vienu klausimu: Ar daug žinote apie trėmimus, tremtį? Ar kalbatės apie tai su artimaisiais?

DSC04926

Gražina Miknevičienė:
– Mūsų šeimoje ištremtų nebuvo, tačiau iš vyresniųjų girdėjau daug širdį draskančių pasakojimų. Jau nedaug tų tremtinių ir belikę gyvų, todėl reikia kuo daugiau jų klausinėti, kad visi žinotų tikrus faktus iš pirmų lūpų. Lageriuose, tremtyje žmonėms tikrai buvo sunku, tačiau reikia nepamiršti, kad ir likusiems Lietuvoje nebuvo lengva. Tremtis daugeliui žmonių sukelia skaudžius prisiminimus, bet juk tai mūsų istorija. Per mažai kalbame apie praeitį, per mažai domimės, ypač jaunimas. Tik tokių atmintinų dienų, kaip Gedulo ir vilties diena, proga daugiau pakalbama.

DSC04930

Vytautas Naruševičius:
– Mano seneliai Ieva ir Stasys Morazai iš Sūkurių kaimo buvo ištremti, grįžę daug pasakojo, prisimenu daug jų pasakojimų. Gaila, bet vaikai ir anūkai nelabai domisi tremtimi – jie neklausinėja, aš daug nepasakoju, tik retkarčiais apie tai pasikalbam. Dar ir partizanų dainų mokam, ir kartais padainuojam. Bet apskritai tai nedaug kalbama nei apie tremtį, nei apie partizanus, nei apie tą laikmetį. Gal vieni mažai žino, kitiems, kurių vis mažėja, per skaudu atsiminti. Ir painiavos daug. Reikėtų kalbėti, kad neišnyktų prisiminimai, ypač svarbu vaikams mokykloje daug pasakoti.

DSC04933

Alma ir dukrelė Adelė:
– Mūsų šeimoje tremtinių nebuvo, bet apie tremtį, partizanus daug pasakojo prosenelė, nors ji pati nebuvo ištremta. Manau, kad kai dukra paaugs ir su ja kalbėsimės, kaip kalbamės su vyresniais vaikais. Kaip sudominti jaunimą, kad jie ateitų į renginius ir pasiklausytų dar gyvų liudininkų? Manau, kad pritraukti gali tik įdomus pasakotojas. Tėvai taip pat būtinai turi kalbėti, pasakoti. Tačiau, kai šeimoje nėra buvę nei tremtinių, nei partizanų – nėra ir gyvų pasakotojų arba net perpasakotojų.

DSC04929

Leonas Jankus:
– Mūsų giminėj buvo tremtinių, aš girdėjęs nemažai pasakojimų. Nors seniau (prie rusų) žmonės bijojo pasakoti, o dabar – niekas nebeklausia: jaunimas nosis sukišęs į telefonus, o vyresnieji prapuolę savo varguose. Negerbiam mes nieko, juk net vėliavą Gedulo ir vilties dieną tingime iškelti, tai kokia čia pagarba praeičiai ir tremtinių kančioms. O kalbėti apie tremtį ir tą laikmetį – būtina. Tiesą turi žinoti visi.

Moksleivė Vilma:
– Manau, kad tie, kuriuos per prievartą išvežė į Sibirą, buvo nekalti, jiems teko daug išgyventi, todėl apie tai būtina kalbėti. Mano senelis buvo ištremtas, bet jis mirė, kai aš dar nebuvau gimusi, todėl man papasakoti nieko nespėjo. Tėvai kažkiek pasakojo, bet, prisipažįstu, aš mažai tuo domėjausi. Gal dabar, paskatinta šio klausimo, pasigilinsiu…

Kalbino ir fotografavo Laima Duoblienė

Rubrikoje „Mums rūpi. Rūpinkimės kartu!“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *