Už TĖVĄ, kuris laukia…

Žodžiai, kurie kiekvieną žmogų pasitinka dar motinos įsčiose ir lydi iki paskutinės gyvenimo kelionės, taip sutapo (o gal taip turėjo būti?), kad turi tą pačią šaknį: Tėvas. Tėvelis. Tėviškė. Tėvynė…
Ir jeigu mes tų žodžių neišsižadame, jei neišduodame… Jei amžiams suvokiame jų prasmę, jie mums padeda gyventi. Kaip kad ir maldos „Tėve mūsų“… Aukščiausiasis, kad ir kokiu vardu besikreiptume – Tėvo, Mokytojo, Šventojo, Dievo – amžinai nepaliauja rodęs savo meilės ir gailestingumo mums, vaikams, mažiems ir dideliems, geriems ir blogiems…
Ar surandame laiko sustoti kasdien vis labiau skubančiame ir materialėjančiame pasaulyje? Sustoti tam, kad tyloje sukalbėtume šią maldą, kad atsiprašytume, padėkotume, pabūtume kartu?.. Kartais tiek nedaug reikia, kad patirtume Dievo meilę per savo meilę patiems artimiausiems…
Sakei, kad ir Airijoje, ir Anglijoje, ir Norvegijoje vis sapnavai tėvą. Šaukė namo. Gal jis pavargo laukti… Pavėlavai į laidotuves? Lėktuvas vėlavo? Ne, ne tu. Suprantama…
Gal jis kviečia sugrįžti į tėviškę, kur kaip tik šiuo metu pražydo akacija. Juk ją sodino tavo senelis. Tėvo Tėvas. Tą vietą, kur judviejų tėviškė, vieniša akacija žymi jau seniai… Meni, kaip „ant tėvo dalgio ašmenų rasa žėrėdavo“, kaip rasojo jo kakta, aplipusi pelais per rugiapjūtes, kaip Kūčių vakarais jis mokė dalintis jus, vaikus, ir neužmiršti gyvenime, kas yra pareiga. Tada dar apie teises jis nežinojo…
Ar sugrįši ant tėviškės kalnelio uždegti atminties žvakės? Sakai, kad ne, neapsimoka. Na, taip. Juk grįši rudenį, kai sumažės darbų, dantų susitvarkyti į Lietuvą… Sakai, kad statai namus, augini vaikus. Ar tu suvoki to angliško kreipinio, kuriuo  jie  šaukė pačiu pirmuoju žodžiu „tėve“, reikšmę? Ar tai jau nebe svarbu?.. Keista, bet ir žmona juk kilusi nuo tos pačios palaukės, kur neseniai pražydo tavo ir tavo Tėvo akacija. Nepamenat, kur augo?..
Tavo Tėvų kapavietę prižiūri samdyta moteris. Sako, kad tik žvakę ji kartais uždega, nuvalo dulkes nuo kelių metrų ilgio ir pločio akmens, kuriuo „užklojote“ visą žemę, kad gėlių sodinti nereikėtų… Gal todėl tu sapnavai Tėvą? Gal jam per sunku stebėti žemę ir globoti tave?..
O kur dabar tavo paties Tėvynė? Nežinai. Kodėl? Tai Lietuva!… Sakai, kad gailiesi, jog neišmokai Tėvo pamokų? Dar nevėlu. Jei tik sugrįši. Jis laukia nuo to Kūčių vakaro, kurį išėjo pas tavo mamą, nespėjęs vienas pats būdamas pavalgyti vakarienės…
Sukalbėta „Tėve mūsų“ malda tebus už Tėvą, kuris laukia, saugodamas tėviškės namų šilumą, už Tėvą, kuris globoja iš Anapus, už Tėvą, kuris dovanojo Gyvenimą…
Palma