„Išmintis, gimusi iš kančios…“

Paminklas filosofui Antanui Maceinai Prienuose.

Paminklas filosofui Antanui Maceinai Prienuose.

Antano Maceinos melodingą švelnaus tembro balsą, gražų ir sklandų pasakojimo stilių sovietiniais metais tekdavo retkarčiais išgirsti tik ,,Amerikos balso“, Vatikano radijo stočių laidose. Tiesa, tuomet į rankas patekusi mūsų žemiečio, kilusio nuo Šilavoto valsčiaus Juodaraisčio kaimo, Kovo 11-osios akto signataro profesoriaus Bronislavo Juozo Kuzmicko monografija ,,Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija“ (Vilnius, 1976 m.), kurioje kažkiek buvo apžvelgta ir filosofo Antano Maceinos kūryba, per daug nenudžiugino – iš kruopelyčių mažai ką tesupratau.
Jau Atgimimo laikais, 1988 m. rugsėjo viduryje, dalyvaudamas Sąjūdžio Prienų iniciatyvinės grupės steigiamajame susirinkime Prienų 3-ioje vidurinėje mokykloje (dabar ,,Ąžuolo“ progimnazija), suklusau, išgirdęs ten prieniečiams kalbėjusio žinomo disidento, visuomenės, o vėliau ir valstybės veikėjo, šviesios atminties Algirdo Patacko kreipinį: ,,Jūs galite didžiuotis, kad gyvenate Antano Maceinos ir Justino Marcinkevičiaus gimtojoje žemėje.“ Tai privertė atidžiau pasidomėti iškilaus filosofo Antano Maceinos biografijos detalėmis ir TLE (Vilnius, 1985, 2 tomas, p.667) radau: ,,MACEINA, Antanas [g. 1908.I.27 Bagrėne (Prienų rj.)], filosofas, liet. katalikiškojo modernizmo atstovas. 1928-1932 m. Kauno, vėliau Liuveno, Fribūro, Strasbūro, Briuselio universitetuose studijavo filosofiją ir pedagogiką. Filosofijos daktaras (1934 m.), profesorius…..“
Žinoma, tų laikų enciklopedijoje nebuvo parašyta, kad Antanas Maceina – Prienų ,,Žiburio“ gimnazijos auklėtinis, kad buvo studijavęs ir kunigų seminarijoje. Kas be ko, čia neapsieita ir be ideologinio antspaudo, esą ,,visuomeninėms Antano Maceinos pažiūroms būdingas klerikalinis antikomunizmas“. Mane, kaip pedagogą, labiausiai domino ten išvardinti jo veikalai – ,,Tautinis auklėjimas“(1934 m.), ,,Socialinis teisingumas“(1938 m.), ,,Buržuazijos žlugimas“ (1940 m.) ir kt., kuriuos tuomet galėjau perskaityti tik iš savilaida (samizdat) išleistų, nelegaliai platinamų brošiūrų.
Ieškoti paskubino 1990 m. pabaigoje laikraštyje ,,Respublika“ (gaila, to numerio neišsaugojau) pasirodęs straipsnis, kuriame buvo trumpai aprašyta Antano Maceinos sūnaus Sauliaus, gyvenančio Vilniuje, išvyka į Vokietiją aplankyti tėvo kapą Brebersdorfo (Vokietija) kapinėse, paminėtos profesoriaus kai kurios paskutinės gyvenimo ne tėvynėje detalės.
Tada aš kreipiausi į ,,Respublikos“ redakciją, gavau Sauliaus Maceinos adresą ir parašiau jam laišką (ištrauką cituoju): ,,Šaltais pokario, o vėliau stagnacijos metais Lietuvoje žmonės neturėjo galimybių susipažinti su A.Maceinos kūrybine veikla. Šis didžio žmogaus, mūsų žemiečio, vardas nepelnytai buvo laikomas tabu mūsų visuomenėje. Šią skriaudą Jam, o pirmiausia sau, norėtume atitaisyti“[…] Reikėtų atžymėti koplytstulpiu jo gimtinę ir muziejuje įrengti jo ekspoziciją.“
Netrukus gavau atsakymą, bet ne iš Sauliaus, o iš jo žmonos Tatjanos Maceinienės, energingos ir komunikabilios eruditės, tuomet dirbusios Rusų dramos teatro meno dalies vadove, kuri asmeniškai, kaip ir Saulius Maceina, kai jau atsirado menkiausia galimybė, maždaug nuo 1975 metų susirašinėjo su profesoriumi Antanu Maceina, vėliau parašė ir keletą knygų apie A. Maceiną – ,,Pradžioje buvo Žodis“ (2004), ,,Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! Pokalbiai su filosofu Antanu Maceina apie mirtį “(2007), „Išmintis, gimusi kančioje. Antanas Maceina: Gyvenimas ir kūryba“ (2008), ,,Žmogui gera būti tik meilėje“ (2009) ir kt. Beje, visas jos knygas, kaip ir A. Maceinos kūrybą, galima rasti interneto svetainėje www.maceina.lt. Taip prasidėjo mūsų draugystė ir bendradarbiavimas.
Likimo ironija, lyg pagal patarlę ,,arti bažnyčia, toli Dievas“, tuo pačiu metu, beveik atsitiktinai, iš dabartinės Prienų ,,Ąžuolo“ progimnazijos direktorės Irenos Maceinaitės-Tarasevičienės sužinojau, kad jos šaknys taip pat iš tos pačios giminės, ir, kas įdomiausia, Antano Maceinos brolis Juozas Maceina bei sesuo Marcelė Maceinaitė tebegyvena visiškai šalia, Prienų miesto Kęstučio gatvės mediniame namuke. Ilgam prisiminimui liko ir pats pirmasis apsilankymas pas juos, ir visi kiti susitikimai, kurių buvo ne vienas. Netrukus Prienuose apsilankė ir Saulius bei Tatjana Maceinos, kurie taip pat pasimatė ir pabendravo su dėde bei teta.
Labai apgailestauju, kad nesugalvojau įrašyti į kokią nors laikmeną (liko tik užrašai knygutėje) jau iškeliavusių Anapilin įdomių Juozo ir Marcelės Maceinų pasakojimų apie savo giminės šaknis, apie brolio Antano studijas Gižų kunigų seminarijoje, apie savo mokymąsi Prienų gimnazijoje, veiklą ateitininkų bei pavasarininkų organizacijose. Neužrašiau, deja, ir Juozo Maceinos eilėraščių, skaitomų iš mokyklinio sąsiuvinio lapų krūvos.
Atvirumo valandėlę Marcelė išsidavė, jog vieneriais metais už Antaną jaunesnis brolis Juozas, jei tik būtų ragavęs kiek daugiau mokslo bei nepakliuvęs į sovietų lagerį, būtų tikrai pasiekęs ne mažiau už brolį Antaną, nes broliai iš tikrųjų buvo nepaprastai ir išore, ir charakteriu, mąstymo gilumu labai panašūs. Prisimenu, kaip Juozas, vertindamas brolio A. Maceinos poeziją, filosofiškai lygino ją su V.Mykolaičio – Putino eilėmis.
Pasakojo Marcelė ir apie tai, kaip apie brolio Antano mirtį 1987 metų sausio 27 d. sužinojo dirbdama vaistinėje. Kažkas iš bendradarbių buvo paklausęs užsienio radijo, kuris apie tai ir pranešė. Tuomet vaistinės vedėjas išleido ją iš darbo į bažnyčią pasimelsti. Bendrauti su ja buvo labai miela ir paprasta. Kaip vėliau man laiške skulptorius A. Ambraziūnas rašė: ,,Paliko įspūdį nepaprastas Marcelės Maceinaitės kuklumas – gal nereikia to paminklo – žmonės kalbės…“
Na, o Juozas Maceina aprodė man gimtosios sodybos vietą Bagrėno kaime, tiesa, ten jų šeima gyveno trumpai, vėliau išsikėlė į Klebiškį, kur tėvas Aleksandras Maceina ūkininkavo, net dešimt metų Klebiškio valsčiaus viršaičiu buvo renkamas. Nenudžiugino ta vieta Bagrėne, buvo labai apleista, apaugusi šabakštynais, žemės savininkai neaiškūs, atrodo, dar vyko dėl tos vietos ir teismai, todėl buvo apsispręsta paminklą A. Maceinai statyti pačiame Prienų mieste. Juolab kad, kaip ir minėjau, jis mokėsi ir baigė Prienų ,,Žiburio“ gimnaziją, keletą metų gyveno pas tetą Gertrūdą Prienuose, Kęstučio gatvėje. Kaip rašė mokytoja Anarsija Adamonienė, ,,tas geltonas namelis žaliu stogu, stovintis ir dabar, vertas memorialinės lentos: jame 1919–1924 m. gyveno filosofas Antanas Maceina; kurį laiką (apie 1925–1928 m.) čia nuomojo kambarį Magdalena Mykolaitytė – Slavėnienė. Marcelė atsimena, kad ją lankydavo poetas Putinas, toks gražus – lyg iš dangaus nužengęs. Dar šiame namelyje nuo 1942 m. iki galbūt 1949 m. gyveno Maceinų giminaitis iš motinos pusės – poetas Justinas Marcinkevičius, 1949 m. laidos žiburietis.“ (Antanas Maceina – krikščioniškojo egzistencializmo filosofas ir poetas, 2008-01-24, www.bernardinai.lt).
Marcelė taip pat leido man iš asmeninio albumo perfotografuoti kai kurias Antano Maceinos ir jo šeimos nuotraukas – kopijas padovanojau muziejui, kaip ir jo Antano Jasmanto slapyvardžiu užsienyje išleistas eilėraščių knygas ,,Gruodas“ (1965) bei ,,Ir niekada ne namolei“ (1981), A.Maceinos skaitytos paskaitos ,,Apie Kristų ir bažnyčią“ audioįrašą, kuriuos man padovanojo jau minėta Tatjana Maceinienė.
Kad Prienų žmonėms Antanas Maceina taipogi taptų nors kažkiek žinomas, tuometinio ,,Naujo gyvenimo“ laikraštyje parašiau du straipsnius – laikraščio 1990 m. gruodžio 4 d. Nr. 113 – str. ,,Tas aidas šaukia mus“- apie A. Jasmanto poezijos rinktinę ,,Gruodas“; 1990 m. gruodžio 11 d. Nr. 115 – str. ,,Ne tik poetas, bet ir filosofas“ – apie A.Maceinos filosofijos esmę. Pasak A. Maceinos, kiekvienas žmogus yra buržujus – kaip ,,šios žemės, šio pasaulio padaras“, prometėjas – kaip laisvas kūrėjas, krikščionis – kaip Dievo sutvertas padaras.“
Paskutiniame straipsnyje skaitytojai informuoti ir apie Antano Maceinos atminimo įamžinimo fondo sąskaitos atidarymą, tačiau aukotojų buvo vienetai, po to ir pinigai pasikeitė…Kiek prisimenu, nuoširdžiai paminklo A. Maceinai kūrimu ir atminimo įamžinimu rūpinosi tuometinės rajono Tarybos narė miškininkė Teresė Murauskaitė, dar vienas kitas inteligentas.
Na, o minėta Tatjana Maceinienė paminklui A. Maceinai sukurti pasiūlė žinomą skulptorių, IX forto memorialo autorių Alfonsą Ambraziūną. Taip prasidėjo paminklo kūrimas ir mūsų draugystė, kuri, beje, tęsiasi ir iki šių dienų, pasikeičiame sveikinimais, laiškais, draugystę primena ir keli šio menininko sukurti originalūs moliotipijos darbai, puošiantys mano namus.
Nebesuskaičiuoju, kiek kartų lankytasi skulptoriaus namuose ar jo dirbtuvėje kartu ir su poetu Justinu Marcinkevičiumi, kuris taip pat, kaip visada tyliai, bet nuoširdžiai rūpinosi paminklo A. Maceinai kūrimu. Kai jau atrodė, kad paminklo idėja surasta, pagamintas maketas atrodė tikrai įspūdingai, iškilo nauja problema – vandalai tuo metu masiškai grobstė paminklų metalines detales, todėl, siekiant išvengti paminklo nuniokojimo, buvo nuspręsta pakeisti paminklo medžiagas – apsistota ties ,,nekaltais“ granitu ir marmuru.
Sunku buvo rasti Prienuose ir tinkamą vietą paminklui pastatyti – paminklas turėjo pritapti prie aplinkos, į ją įsilieti, apie tai liudija prisiminimai: ,,Gerai, kad ir vietą parinkome padorią, ne prie vaistinės ar kokio ,,komiteto“ (iš skulptoriaus A. Ambraziūno 2000.01.02 laiško man), ,,Vis sutinku Justiną Marcinkevičių, sako, gerai Maceina Prienuose pažymėtas, gyvena…“ (iš skulptoriaus 2000.12.27 laiško man).
Dar viena, tokiu atveju nuolat iškylanti problema – lėšos paminklui. Kol buvo kuriamas paminklas, keitėsi, ir ne vieną kartą, valdžios ir rajone, ir šalyje, savanoriškų įnašų, kaip minėjau, buvo minimaliai, paramos ieškojau ir Kultūros, ir Švietimo ministerijose, ir kitur… Jos sulaukėmė tik tuometinio susisiekimo ministro Algio Žvaliausko rūpesčio dėka – paminklui bendromis jėgomis pavyko surasti pagal Prienų rajono valdybos 1997 m. kovo 12 d. sprendimu Nr.66 patvirtintą Autorinių-kūrybinių darbų sutartį reikalingus sumokėti 15 000 litų. Paminklą UAB ,,Mačiūnai“ vyrai pargabeno ir sumontavo šalia Prienų kultūros centro.
Paminklo filosofui ir poetui profesoriui Antanui Maceinai atidaryme 1997 m. liepos 5 d. poetas Justinas Marcinkevičius pasakė: ,,Antanas Maceina sugrįžta namo. Sugrįžta po pusės amžiaus gyvenimo svetur, pareina su dideliu glėbiu knygų, kurias deda ant Lietuvos darbo stalo ir kaip Mažvydas taria: imkit ir skaitykit.[…] Tikras mąstytojas, kaip ir tikra mintis, yra visada kelyje. Mąstytojas yra kelias. Kelias ir kelionė į tiesą, į gėrį, į prasmę. Antanas Maceina išėjo į Lietuvą…“ (J.Marcinkevičius, Pažadėtoji žemė: užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos, 1988-2008, Vilnius, 2009, p.299, 302).
Paminklą pašventino A. Maceinos giminaitis, Prienų parapijos vikaras, dabar Igliaukos parapijos klebonas kunigas Remigijus Maceina.
Antanas Maceina buvo darbštus ir darbingas, originaliai mąstantis ir kalbantis, tai kai kuriems nepatiko, jį kritikavo, o galop pripažino jo tiesas. Jis parašė daug vertingų veikalų, eilėraščių, iš kurių iki šiol mokosi Lietuvos ugdymo veikėjai, filosofai, literatai. Kaip pažymėjo vienas žymiausių dabartinių laikų lietuvių filosofų Arvydas Šliogeris: „…kartu su A. Maceina pas mus sugrįžta švarus, klasikinis europietiškas mąstymas, perteiktas tiesiog stulbinančio grynumo lietuvių kalba…“
Dabarties istorikams, šiaip istorija besidomintiems žmonėms žinoma ir dar viena mažai nagrinėta, kontraversiška Antano Maceinos gyvenimo veiklos sritis. Jis aktyviai dalyvavo 1940 m. lapkričio 17 d. Lietuvių aktyvistų fronto steigiamajame susirinkime Berlyne, ten LAF vadas Kazys Škirpa paskyrė jį, krikščionių demokratų siūlymu, vienu iš šešių savo patikėtinių. Antanas Maceina vadovavo ideologijos komisijai, redagavo Lietuvių aktyvistų fronto programą, kuri anuomet nebuvo viešai paskelbta. Kazys Škirpa net buvo numatęs skirti Antaną Maceiną švietimo ministeriu savo naujoje Lietuvos vyriausybėje.
Tomas Venclova A. Maceiną laiko išskirtiniu Lietuvos poetu, o ir pats filosofas yra pasakęs: savo esme filosofija ir poezija yra tas pats dalykas. Nors jis didis poetas ir filosofas, bet krenta į širdį jo prisipažinimas, kad jis yra pakeleivis – ,,šioje žemėje mes esame visados tik pakeliui – in via“ (A. Maceina). Tai liudija ir paminkle A. Maceinai iškalta sentencija ,,MULTUM INCOLA FUIT ANIMA MEA – (MANO SIELA DAUGIAU GYVENO SVETUR). Taip, mes visi pakeleiviai, trumpam užklydę į šį kraštą. Tačiau Antanas Maceina neabejotinai visiems laikams užklydo į Lietuvą ir visą Pasaulį….
Paplitusi nuomonė, jog sunkiai ,,įkandama“ jo filosofija – daugiausia rašė apie Dievo ir žmogaus santykį, tačiau, kai viename iš socialinių tinklų pasidalinau A. Maceinos straipsniu ,,Dabartiniai mūsų rūpesčiai“ (Ateitis, 1930, Nr. 11), daugelis skaitytojų komentavo – ,,parašyta aiškiai ir aktualiai kaip šiandien“, taigi tik ,,imkit ir skaitykit“…
Prienų kultūros centre 2008 m. sausį gana iškilmingai buvo paminėtos 100 -osios Antano Maceinos metinės – organizuota konferencija, o dabar vėl tyla….Tik nebylaus paminklo lyg šnabždesys kviečia drauge išsilaikyti: ,,Visi čia mes kartu./Visi pavargę, dulkėmis pajuodę/ Į paskutinę šitos žemės rinką / Nedrąsiai, pamažu / Suslinkom / Dar kiek pabūti. / Juk gražu – / Ar ne? – dar kiek pabūti.“(Antanas Maceina – Jasmantas, Poezija, ,,Gruodas“, Vilnius, 1992, p.27).
Audrius Narvydas

Print

Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *