„Tai bent pypkė, tai bent dūmas“

Visada peržvelgiu R.Staselio politikos komentarus, spausdinamus „Gyvenime“, bet ne visus perskaitau. Skaitau vieno komentaro pavadinimą: „Buvo tragedija. Dabar jau farsas.“ („Gyvenimas“, 2015 12 16). Jeigu teisingai iš straipsnyje pateiktų duomenų supratau, tai ta tragedija įvyko 2007 – 2008 metais… Ir kas gi tada nutiko?
Pasirodo, kiek žinau, tuometinis Vyriausybės vadovas, greičiausiai apsvaigęs nuo pypkės dūmų, kartu su kitais apkvaitusiais veikėjais, be jokios sąžinės graužimo, žymiai padidino pensijas, motinystės išmokas, visokias pašalpas ir dar nežinia kokių eibių prikrėtė. Ir taip Lietuvą nugramzdino į tragišką bedugnę. Ką ten Lietuvą, visą Europą, ir net Amerika prieš tą dūmą neatsilaikė. Tai bent pypkė, tai bent dūmas. Ačiū Dievui, kad tas dūmų pūtimas greitai baigėsi. Valstybės vairą perėmusi nauja Vyriausybė, vadovaujama ryžtingo vadovo, iškilusią Lietuvai grėsmę išsprendė „labai paprastai“ – nedelsdama, per vieną naktį ėmėsi drastiškų priemonių – susiveržti diržus! Į šį raginimą pirmiausia atsiliepė pensininkai. Visi vieningai, su džiaugsmo ašaromis akyse, sunešė tas padidintas pensijas naujajam Vyriausybės vadovui, kad tik greičiau ta tragedija baigtųsi ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Žinoma, dar ir dėl to, kad mūsų Premjerą kas nors iš Europos Sąjungos veikėjų imtų ir pagirtų. Taip ir buvo. Sulaukęs pelnytų pagyrų, tikriausiai pajuto turįs gilų įžvalgumą pasaulinės ekonomikos procesuose, buvo pasišovęs (užuominos spaudoje) parašyti Nobelio premijos vertą ekonomikos vadovėlį ar net visą traktatą. Gal jau parašė? Kadangi pasaulis globalėja, vis labiau tampa matomų ir nematomų gijų susietas, galima būtų ir pavadinimą tam veikalui pasiūlyti, pavyzdžiui, „Kaip Lietuvos pensininkai nuo ekonominės griūties išgelbėjo Ameriką bei jos milijardierius.“ Na, pavadinimas ilgokas, bet prasmingas.
Grįžtam prie farso. Gilintis ir ieškoti, kada Lietuvoje buvo farsas, nereikia, nes aiškių aiškiausia įvardinta: „Dabar jau farsas.“ Kas tas „farsas“, aiškinti nesiimu, svarbiausia, reikia suprasti, jog tai ne faršas. Tai gal kiek linksmesnis dalykas nei tragedija, kažkas iš humoro žanro, gal net juodojo. Kiek galima suprasti iš R. Staselio komentaro, tas dabartinis farsas akivaizdžiai pasireiškė priimant šių metų valstybės biudžetą. Nei premjeras A. Butkevičius, nei finansų ministras R. Šadžius visiškai nekreipia dėmesio į verslo informacijos agentūros „Bloomberg“ bei kitų Europos bankų veikėjų perspėjimus, priminimus. Pavyzdžiui, „Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ analitikas, kritikavo ne tik ženklų pensijų ir minimalaus atlyginimo didinimą, bet ir augusį įdarbinimo valstybės tarnyboje mastą pastaruoju metu.“ Na, na, iš kur tas ponas R. Grajauskas ištraukė, jog buvo ženkliai padidintos pensijos? Kiek buvo galima girdėti, kai kurie pensininkai tik šmaikštavo, kiti net piktinosi dėl tokio pensijų padidinimo. Man pensija padidėjo aštuoniais eurais. Gal tai ir yra „ženkliai“? Kaip ten bebūtų, bet visai neironizuodamas Vyriausybei sakau – ačiū. Kita Vyriausybė gal padidins daugiau – dėkingas būsiu dar labiau. (Žinoma, sukirba ir nerami mintis, kad tik neprireiktų sunešti atgal tas „ženkliai“ padidintas pensijas). Pagalvoju, kodėl visokiems Europos bankų šulams, analitikams, „bloombergams“ atrodo, kad Lietuvoje pensijos ar MMA keliami į padanges? Pavartodamas R. Staselio terminologiją, atsakyčiau taip: tie ponai neturi jokio žalio supratimo nei apie pensijas, nei apie minimalų mėnesinį atlyginimą Lietuvoje. Kita vertus, negi jie dėl tokių niekų suks sau galvas. O poną R. Grajauską galima nuraminti. Jeigu vėl iškils pavojus bankininkų pelnams, Lietuvos pensininkai nedelsdami suskubs jiems į pagalbą. Tuo galima neabejoti. Vienu žodžiu – išgyvenom tragediją, išgyvensim ir farsą. Bet yra vienas nerimastingas bet… Kas bus, jeigu žmonės, anot R. Staselio, kaip drignių apsiriję, ir vėl į valdžią ketveriems metams išrinks šiandieninio farso kūrėjus? O taip juk gali atsitikti.
Bet tas dabartinės Vyriausybės vykdomas farsas nėra jau toks nekaltas humoras. Paskaičius R. Staselio straipsnį „Beprasmio buvimo valdžioje kančios“ („Gyvenimas“, 2015 11 18), pradedi jausti, jog Lietuva pamažu grimzta į apokalipsinę būseną. Autorius tiesiai šviesiai klausia: „…ar Lietuvos visuomenė, per kraują, nepriteklius ir krizes sugebėjusi tos sistemos atsikratyti, vėl norėtų, kad į ją atgal parvestų p. Malinauskas ir Druskininkų mero už virvelių tampomas Lietuvos ministras pirmininkas?“ Tai va, į kur vedama Lietuvos visuomenė. Tik dar R. Staselis, atrodo, nėra užtikrintas, ar Lietuvos visuomenė to norėtų. Reikia manyti, jog išsiaiškins…
Suprantama, jeigu Premjerą už virvučių tampo Druskininkų meras, kuris, pasak R. Staselio, gali būti visai neblogas kokio nors Rusijos miestelio Muchosransko (o gal Gluposransko?) meras – gero nelauk. Mat baisesnio drakono nei R. Malinauskas šiandien Lietuvoje nėra. Nugalėti jį būtina, nes tik taip bus galima apginti Premjerą ir Lietuvos visuomenę. Ko gero, su šiuo drakonu vienas šv. Jurgis vargu ar susidoros. Reikia pagalbos. Apšviestas R. Staselio kur kas įtaigesnių, nei Vaivos pranašystės, įžvalgų, argumentų, turėčiau vykti į Druskininkų savivaldybės Žemę, ir lyg koks pasišventęs misionierius bandyti to krašto atsilikusius žmones (ypač rinkėjus) atversti į tikrąjį tikėjimą, gelbėti jų sielas nuo satanizmo. Žinoma, šią misiją tobuliausiai galėtų atlikti pats R. Staselis, bet jis prisipažįsta, kad Druskininkai jam pradeda dvokti. Galbūt kvapai tuose Druskininkuose ir nėra skaniausi, tačiau vis tik reikėtų surasti būdų šiai šventai misijai atlikti, nes, be pačių druskininkiečių sutelktų pastangų, kažin, ar pavyks tą drakoną įveikti. Antra vertus, didelių priekaištų R. Staseliui lyg ir nebūtų. Stengiasi žmogus. Kad tik jo balsą išgirstų to krašto visuomenė. Štai kur klausimas.
Na, o beprasmio buvimo valdžioje kančių esmė reziumuojama komentaro pabaigoje: „Sunkiausia suprasti ir sau prisipažinti, kad trejus iš ketverių kadencijos metų buvimas valdžioje buvo beprasmis (taip ir norisi išskirti paskutinį žodį juodu šriftu…)“ Aišku ir be išskyrimo. Mintis, jog ši Vyriausybė yra neįgali, iš jos nereikia nieko laukti bei tikėtis, jos net kritikuoti neverta ir t. t., girdėta ir ne vieną kartą. Taip, kad p. R.Staselis šia savo išvada nieko originalaus ar naujo nepasakė, o tik kitais žodžiais atkartojo tai, kas jau girdėta. Klausimas būtų – ar Vyriausybė apskritai išgyvena kokias nors kančias? Atrodo, jog R. Staselis labiau kantriai kenčia. Savo komentare „Vsio zakono“ dvidešimtmetį pasitikus“ („Gyvenimas“, 2016 03 12) susigraudinęs sako: „Prašau man atleisti, tačiau mano, jau nemažai gyvenime girdėjusiose ausyse tuo metu skamba: „vsio zakono, vsio zakono, vsio zakono!“ Tikrai atleidžiu, tik ar nuo to bus jam lengviau, ar aprims tas zyzimas ausyse. Menki juokai – 20 metų be pertraukos skamba ausyse – „vsio zzzz…“ Matyt, nemenko zyzėjo būta… Ko gero, tas zyzimas išliks visam gyvenimui, ir nei medicina, nei jokie ausų praplovimai kažin ar padės. Čia jau bus įsisenėjęs negalavimas.
Šiame komentare pateiktas dar vienas įdomus ir svarbus atradimas. Primenama, kad maždaug prieš 16 -17 metų Lietuvoje susijungė dvi partijos – Lietuvos demokratinė darbo partija (ekskomunistai) ir nominalieji socialdemokratai. Na, susijungė – tai susijungė. Manau, yra gerai, kai partijos konsoliduojasi, nes tame Lietuvos partijų margumyne apskritai susigaudyti jau nebeįmanoma. Bet kas iš minėtų partijų susijungimo gavosi, ten pat gana spalvingai atskleidžiama: „Tie, kurie anąsyk buvo nominalieji socialdemokratai, sukomunistėjo visiškai, beviltiškai ir negrįžtamai. Ar susocialdemokratėjo buvę komunistai – manau, nė trupučio.“ Va tai tau, čia tai bent. Kažin, ar socialdemokratų Garbės pirmininkas gerb. Aloyzas Sakalas, iškentėjęs tarybinius gulagus, taip pat sukomunistėjo? Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Lietuvoje taip išaugo komunistų gretos. Jau kaip nesiseka, tai nesiseka. Tai ką dabar daryti? Galėjo juk tie teisingieji ar nominalieji socialdemokratai prisijungti prie Lietuvos konservatorių partijos. Ten ekskomunistų irgi buvo užtektinai. Galima ir pavyzdžių pateikti, bet tiek to. Nepriekaištauju nei vieniems ekskomunistams, nei kitiems. Tai va, jeigu tie teisingieji socialdemokratai būtų susijungę su konservatoriškais ekskomunistais, tikriausiai taip baisiai nebūtų nutikę. Yra net labai gražus pavyzdys. Primenu, jog buvo dar viena socialdemokratų rūšis – tai „socialdemokratai 2000 – tininkai,“ kurie visada pabrėždavo, jog tik jie yra tikrieji socialdemokratai. Vėliau jie vystėsi, vystėsi ir išsivystė į Lietuvos socialdemokratų sąjungą, o kai baigė vystytis, tai ėmė ir išnyko. Na, o vienas iš tų tikrųjų socialdemokratų 2000 – tininkų, R.Dagys, vystėsi konservatorių kryptimi ir labai vykusiai išsivystė į gražų, idėjinį konservatorių. Taip jau gamtoj būna. Žiūrėk, iš kokio nesimpatiško kirmino – viens du – ir išsivysto nuostabaus grožio drugelis.
Pabaigai dar apie vieną Lietuvos paradoksą, prilygstantį minėtai apokalipsinei būsenai. R.Staselis pastebi, jog 2016 – aisiais, vadovaujant, ko gero, pačiai korumpuočiausiai šalies istorijoje Vyriausybei, kurią krėste krečia skandalai, o siaube, ji per pastaruosius 20 metų yra geriausiai gyventojų vertinama, ja pasitiki apie 51 proc. apklaustų šalies gyventojų. Tad kaip čia suprast? Žinoma, randamas ir paaiškinimas. Be visų kreivų veidrodžių, drignių apsirijimo, dar pateikiamas svarus argumentas: „Svarbiausia (A.Butkevičiaus vyriausybė – A.K. pastaba) neknisa lietuviui smegenų, kad šiuolaikiniame pasaulyje reikia ruoštis nuožmiai konkurencijai, todėl esą reikia mokytis konkuruoti tarp kolegų, tarp valstybių, tarp miestų, tarp šalių. Konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje.“ ( „Gyvenimas“, 2016 02 10). Gal ir tiesą sako autorius, bet to nuožmumo gal ir nestokojam. Juk kiek buvo žiniasklaidoje užsiminta apie įtartinus gaisrus, šantažą, grasinimus, pagaliau konkurentų pašalinimus ir t. t. Buvo minima ir tai, kad konkurentai nepasidalina net lavonais. Tai kas būtų, jeigu dar ir Vyriausybė pradėtų knist lietuviams smegenis, jog reikia ruoštis dar nuožmesnei konkurencijai. Turbūt tada nuožmumu nukonkuruotume visas valstybes, na, Meksikos galbūt ir ne.
Išvada būtų tokia – švietėjiško darbo nors vežimu vežk.
Antanas Krūvelis