Sugrįžkime, apkabinkime vieni kitus…

Su vyru, pernai atgulusiu amžino poilsio, labai mėgo savo augintinius ožiukus.

Su vyru, pernai atgulusiu amžino poilsio, labai mėgo savo augintinius ožiukus.

Onutės Rutkauskienės (Dereškevičiūtės) gyvenimo pradžia – Važatkiemio kaime. Iš gimusių devynių vaikų užaugo septyni – keturi broliai ir trys sesės. Tėvai buvo ūkininkai. Po karo, vykdant kolektyvizaciją, šeima neteko žemės, inventoriaus, todėl buvo labai sunku išgyventi, išmaitinti didelę šeimą. Visą laiką nuo mažų dienų gyventa vien didelėje baimėje, daug naktų bėgta iš namų nakvoti kitur. Tai buvo skaudi praeitis su karčiais patyrimais, bet išvengta tremties. Onutė lankė tą pačią, kaip ir Justinas Marcinkevičius, Alksniakiemio pradinę mokyklą. O jos sesė ir brolis mokėsi kartu su Justinu. Baigė vidurinę mokyklą, didelę dalį gyvenimo dirbo siuvimo fabrike, vėliau – Prienų ligoninėje.
Palaidotas sūnus, žentas, vyras, sesė, brolis, vyro tėvai, kiti giminaičiai. Daug skausmo ir iš vaikystės, ir pastaraisiais metais. O gyventi reikia toliau. Dvasines negandas padeda įveikti artimieji, bažnyčia ir knygos.

Su puikiomis anytos išminties pamokomis…

– Ištekėjusi patekau į labai gerų žmonių šeimą čia, Paprienėje, Pušyno gatvėje. Aš iš anytos mokiausi ir gerumo, ir išminties. Sakydavo man: „Ką pirmiau padėsi, tą paskiau rasi…“ Taip tarsi mokė meilės visiems žmonėms, kiekvienas užėjęs būdavo nuoširdžiai sutinkamas, visada pasodinamas prie stalo. Iš jos aš išmokau vaišingumo. Mano šeimoje

Onutė Rutkauskienė (pirma iš dešinės) po Velyknakčio prie Prienų bažnyčios.

Onutė Rutkauskienė (pirma iš dešinės) po Velyknakčio prie Prienų bažnyčios.

tokie nuolatiniai giminės susiėjimai nebuvo įprasti, visi daugiau gyveno savo ūkeliuose. Be to, mes ir sąlygų tokių neturėjom. O vyro tėviškėje giminės mėgo nuolat būti kartu, labai šiltai bendravo. Šie namai buvo visos jų didelės giminės centras ar bėdoj, ar džiaugsme. Atėjusi čia radau gyvenančią vyro tetulę. Po metų, tik pagimdžiusi penktą vaikelį, mirė mano sesuo. Anyta savo namuose priglaudė dvi mano sesers mergaites, kurios čia ir užaugo. Vėliau pradėjo gyventi pasiligojęs vyro brolis, nes tėviškė jį tarsi stiprina. Jis gyvena ir šiandien name. Tik mudu ir esam čia dabar iš didelės šeimynos. Anyta, mūsų visų vadinta močiute, padėjo užauginti ir mano vaikus, kuriems nereikėjo darželio. Ji mirė 95 metų, šviesaus proto. Pernai po sunkios ir ilgos ligos mirė ir mano vyras. Taigi šitie namai lyg koks prieglobstis visiems, kuriems atsitinka nelaimė ar bėda. Tokia jau dvasia sukurta, matyt, nuo seno čia. Gaila, kad dabar jau tuštoka, užeina mažiau žmonių, nes daug yra pasiligojusių. Tik retsykiais susirenka gausesnis būrys. Kas savaitgalį atvažiuoja mano dukra, aplanko užaugintos sesers mergaitės, visi vaikai nuo vaikystės labai gražiai sutarė.

Velykos šiandien ir vaikystėje
– Ryt ant šventinio stalo visi lauks mano tradicinio velykinio „zuikio“ iš mėsos. Be jo neišsiverčiame daugelį metų. Kasmet kepu antį arba vištą. Dukra iškepa tortą, mergaitės atsiveža margučių. Anūkės mėgsta piešti, todėl jų margučiai vis įdomesni. Aš jau pasiruošusi vaško ir šiemet noriu prisiminti mamytės mėgtą būdą – marginti vašku. Kai atitekėjau čia, į Paprienę, prie Velykų stalo susirinkdavo labai didelė šeima. Virdavom rūkytą karką, vyras tarkuodavo šviežius krienus, anyta kepdavo labai skanų mielinį pyragą su razinomis. Kiaušiniai marginti, aprišus juos įvairiomis šakelėmis.
Iš vaikystės prisimenu Velykų ragaišį. Mums tai buvo didelis skanėstas, nes gyvenome ne prabangoje. Būdavo, mes, vaikai, einame pagalbon malti kviečius girnomis, iš tų rupių miltų mama iškepdavo tikrą skanumyną – ragaišį. Aš niekada nepamėginau jo kepti, neišmokau. Tų pikliavotų miltų nebuvo už ką pirkti, o gal jų ir turguj nebūdavo… Brolis Pranas labai gražiai skutinėdavo kiaušinius su peiliuku. Atsimenu, sakydavo, kad į bažnyčią Velykų rytą reikia skubėti netgi nesišukavus plaukų. Kai ūgtelėjau, per Velyknaktį jau budėdavome bažnyčioje visą naktį. Būdavome pasipuošusios tautiniais drabužiais arba baltomis suknelėmis. Susirinkusieji bažnyčioje giedodavo giesmes, gal daugiausia susirinkdavo Šiauliškių kaimo žmonių. Ryte jau dalyvaudavom Prisikėlimo pamaldose, po jų traukdavome namo pietų. Dauždavom kiaušinius, kurio stipresnis. Brolis turėjo pusbajanį (panašų į akordeoną) ir mokėjo groti. Mes susėdę dainuojam, buvo labai linksma, tikras velykinis džiaugsmas, nors vaišės buvo ir kuklios, bet bendravimas labai šiltas.

Kas atgaivina sielą po išgyventų sunkių metų?
– Aišku, pirmiausia šeima, artimieji, džiaugsmas susitikus su giminėmis. Didžiausia atgaiva man šiandien – bažnyčia ir knygų skaitymas. Bažnyčios chore giedu jau 50 metų. Ir šių Velykų keturios dienos iš eilės – bažnyčioje. Ką skaitau? Įdomi religinė literatūra. Kita tema – tremtis. Jau nemažai perskaičiau, kad suprasčiau, ko išvengė mano šeima, gaunu vis naujų prisiminimų knygų apie tą laikmetį. O atšilus teks daug triūsti aplink namą, didelis sklypas, norisi, kad būtų jauku.

Palinkėjimai mums visiems
1 (Medium) – Mane labai užgauna susvetimėjimas tarp žmonių. Visko turim, tik, va, to nuoširdumo, šilto bendravimo nėra. Kodėl? Net giminės nedažnai sueina, pamiršta vieni kitus. Linkiu visiems glaudžių ryšių, per šventes aplankyti kuo daugiau giminaičių, ypač jei turite sergančių. Ir pati tai darysiu. Didžiulė šventė, kai aplankai ar tave aplanko, apkabina vieni kitus. Jau sulaukiau ir telefonu sveikinimų iš toliau, malonu, kad prisimena mane. Visi prisiminkim, kiek turim telefonų numerių, pasveikinkim, ir bus daugiau džiaugsmo.
Vaikystėje džiaugėmės labiau, nors ir duonos trūkdavome. Prisimenu, kai prasidėjo kolektyvizacija, buvo baisu. Visus grūdus suvežė į bendrus kluonus, o mūsų namuose tada nebuvo duonos. Mama iškepė visiems po kepalėlį, išdalino ir pasakė taupyt, nes nežinia, kada iš kur gausime, kas iškart suvalgys, tesižino… Arba vėliau, kai mokiausi Prienuose, gyvenau pas močiutes (gerai, kad padarė mokslą privalomą, išsisukom nuo ganymo), tos labai neskanios forminės duonos stodavome eilėn trečią valandą nakties. Suaugusieji mus, vaikus, kartais išstumdavo iš eilės ir likdavome be duonos. Šių dienų gyvenimo net nepalyginsi su pokariu.

x x x
4 (Medium)Kieme likusi mirusio sūnaus statyta pavėsinė iš Nemuno pakrantės vytelių, daug kompozicijų, akcentų iš akmenų, augalų, atrodo, kiekvienas šeimos narys turėjo ir turi savo erdvę šioje aplinkoje. Tik tegul išsipildo Onutės noras, kad namuose būtų kuo daugiau šurmulio – žmonių, kaip kad ankstesniais laikais. Tebūnie dažnesni susitikimai ir šilti apsikabinimai…
Onutės mintis užrašė
Angelė Bajorienė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Senjorų svetainė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *