Laiškas Lietuvai

Myliu Lietuvą. Čia mano protėvių kapai, čia vaikystės pievos, sodai, takai ir dulkėti vieškeliai, vedę tolyn…
Myliu Lietuvą, nes čia mano namai. Čia mano gyvenimas. Ir štai jau dvidešimt šeštąjį kartą išauš tavo, Lietuva, laisvės ir nepriklausomybės pavasario – Kovo 11 – osios – rytas, kai suplevėsuos trispalvės, skelbdamos apie mūsų didelį džiaugsmą ir pasididžiavimą būti laisviems.
„Mūsų trispalvė primena ne tik saulę, žalias pievas ir už laisvę išlietą kraują; trys vėliavos spalvos kalba, kad nepriklausomybei pabudusiam žmogui reikia visiškos laisvės, tikros meilės ir teisingumo“. Tai arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodžiai, pagrįsti šventa tiesa, kurią, beje, dažniausiai prisimename tik tada, kai pajuntame šių vertybių trūkumą, kai ir laisvės, ir  meilės, ir teisingumo tampa per mažai.
Nors šiek tiek daugiau nei ketvirtis amžiaus valstybės gyvenime tėra nedidelė laiko atkarpa, bet per tą laikotarpį išaugo jaunoji karta, o savo šalį palikusių piliečių skaičius jau persirito per pusę milijono. Ir ne Lietuva, ne ją mylinti tauta kalta, kad atsakomybės dėl įsibėgėjusio emigracijos proceso neprisiima niekas. Kaip ir dėl to, kad pagal žmonių pragyvenimo lygį Lietuva tebėra viena iš skurdžiausių Europos Sąjungos šalių. Į skurstančiųjų skaičių, žinoma, neįeina nei valdžios viršūnės, nei verslo magnatai, per politikų malonę susikūrę monopolijas, įgiję didžiulius turtus ir daugelyje gyvenimo sričių darantys įtaką sprendimams, kurie  dažniausiai – ne dėl visų žmonių, o tik dėl jų pačių asmeninės gerovės. Ir šis priešrinkiminis pavasaris ne išimtis, kai gyventojams pačias svarbiausias švietimo, medicinos, socialines problemas užgožia politinio gyvenimo purvynė ir joje besimurdančių politikų skandalai. Dar blogiau, kad tame purve sutrypiamos ir žmogaus teisės, vienodai svarbios ir teisiesiems, ir pasmerktiesiems, nes iš neteisės negalima sukurti teisingumo.
Vis dėlto kad sugebėtumėm džiaugtis tuo, ką turime, pirmiausia reikia nepamiršti didžiausių  vertybių, įkūnytų Kovo 11 – osios dokumentuose, kai 1990 metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Jame skelbiama, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Šis aktas remiasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo teisinės galios. Kartu su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990 m. atkurtas ir patvirtintas Lietuvos herbas, vėliava, lietuvių kalbai sugrąžintos valstybinės teisės.
Ir todėl kai po nepilnų metų užklupo tragiška Sausio 13 – oji, laisvės apginti suplūdo minios žmonių, nes Lietuvos piliečiai suprato laisvės vertę ir kainą, nes: „Atiduok žmogui viso pasaulio gėrybes, tik atimk iš jo laisvę, ir viskas bus atimta“ /Levas Tolstojus/.
Taigi Kovo 11 -oji mums davė dar vieną progą sukurti laisvą ir nepriklausomą valstybę, kurioje nepristigtų nei meilės, nei teisingumo. Bet šiandien toli gražu ne visi esame patenkinti gyvenimu Lietuvoje ir turime daug priekaištų valdžiai, kad ir kokia kryptimi – į kairę ar į dešinę – ji pasuktų. Gal todėl, jog ir valdantieji, ir jiems oponuojantys politikai, užuot vieningai dirbę valstybės gerovei ir sprendę gyvybiškai svarbias žmonėms problemas, pusę rinkimų kadencijos viešai aiškinasi tarpusavio santykius, įsitraukdami į nesibaigiančias politines rietenas ir visiškai pamiršdami, dėl ko juos žmonės išrinko.
Todėl mūsų gyvenime tik daugėja ir nusivylimo valdžia, ir abejingumo rinkimams, nes daugelis žmonių neįžvelgia nei prasmės, nei geresnės ateities, nei permainų. Tačiau juk ir maratone dalyvaujantis bėgikas nemato finišo linijos, bet ji tikrai yra. Tik kad ją pasiektų, jis turi pasitikėti savo jėgomis. Tad net jeigu dar ir nematome perspektyvos, yra tik vienas būdas daug ką pakeisti į gera – būti pilietiškiems ir neabejingiems. Dalyvauti teisingesnės, turtingesnės valstybės kūrimo procese – per tuos žmones, kuriais pasitikime ir išrenkame į valdžią. O tada – jau per valdžią, kurios neturime paleisti nuo pavadėlio ir nepamiršti, kad demokratiškai išrinkta valdžia turi tarnauti visiems valstybės piliečiams. Lietuvai. Tiek daug iškentėjusiai, praradusiai daug savo sūnų ir dukterų. Niokotai, alintai, tryptai svetimšalių, bet visada atradusiai stiprybės prisikelti iš naujo.
Duokdie, kad ir kiekvienas iš mūsų sugebėtumėm nugalėti priešus savyje, savo širdyse, nes tai būtų didžiausia mūsų stiprybė, kuri atvertų kelius meilei, tikėjimui bei pasitikėjimui savo valstybe.
Nijolė Ulozaitė