Gudriau nesugalvosi (I). Apie naujojo, drakoniško Prienų miesto įvaizdžio kūrimą…

Iš Prienų miesto istorijos

1791 m. lapkričio mėn. 9 d. paskutinysis Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislavas Augustas Poniatovskis suteikė plačias teises Prienų miestelėnams.
Privilegijos pabaigoje pabrėžiama: „Kad mūsų minimas Prienų miestas būtų pagerbtas atskiru herbu, kuriuo visuose tarnybiniuose reikaluose galėtumėm naudotis, suteikiame herbą su Švento Jurgio atvaizdu ir aiškiai matomu užrašu aplink: Jo karališkos malonybės ir Respublikos laisvojo Prienų miesto antspaudas“ (Lietuvos Metrika, knyga 35(1792), V., 2005, p. 17).
Šventasis Jurgis tuo laiku simbolizavo Respublikos kovą su drakonu (slibinu) – carine Rusija. Tai savo pamoksle Prienų parapijinėje bažnyčioje 1792 m. vasario 14 dieną paryškino Mykolas Pranciškus Karpavičius, garsusis Respublikos politinis veikėjas, pamokslininkas, Prienų ir Gražiškių klebonas, vėliau Vygrių vyskupas, palaidotas Vygrių vienuolyne. Jis, sakydamas pamokslą didžiojo Prienų pavieto įkūrimo proga,  pažymėjo didžiųjų pertvarkymų ir herbo svarbą, kad juo „bus sugėdintas mūsų priešas, visas kraštas bus apsaugotas, silpnas apgintas, galingas pažabotas“ (Mykolas Pranciškus Karpavičius. Rinktiniai raštai, V., 2005, p. 220). Prienų pavieto pareigūnai ir kariuomenės dalinys su istoriniu Prienų miesto herbu narsiai kovėsi prieš politinį drakoną (slibiną) – Jakaterinos II carinę Rusiją (Powiat Prenski-Urzędnicy Wiekiego Księstwa Litewskiego spisy, tom II, Wojewodstwo Trockie XIV–XVIII wiek, Warszawa, 2009, s. 548–553).
Suprantama, kad LDK Prienų pavieto kovos su politiniu „drakonu“ jėgos buvo nelygios, ir 1794 m. rugsėjo 11 d. rusų kazokų pajėgos užėmė Prienus (LMAB RS. f136-17, p. 13).

Drakonas (slibinas) – blogio simbolis

Taigi drakonas lietuvių tautos mitologijoje, etnologijoje, heraldikoje buvo vadinamas slibinu, jis buvo ir yra blogio, tamsos simbolis, niekada „negerėjantis“.
Su juo visais Lietuvos istorijos laikotarpiais buvo įnirtingai kovojama, jis, patiriant dideles žmogiškas aukas, buvo nugalimas. Ši blogio baisybė turėjo daugybę galvų, kurias nukirtus jos vėl ataugdavo. Devyngalvis, trigalvis, dvigalvis slibinas, atominis slibinas, požemių juodasis slibinas, vagiantis ir ėdantis jaunas mergaites – tai pikta blogio, tamsos jėga, su kuria mes nuolatos kovojame ir dar ilgai kovosime. Drakono (slibino) esmę nusako šiuolaikinė Miglės Nargėlaitės pasaka. Teta iš miško: „Raudonasis devyniagalvis Slibinas buvo toks didelis, kad savo pilvu galėjo uždengti pusę miško. Eidamas jis pūtė ugnį ir degino mišką, kuriame gyveno visi tie laimingi žmonės ir Teta iš miško. Slibinas Lietuvoje norėjo susisukti lizdą ir čia išperėti savo vaikus, o blogosios meškos norėjo jam padėti.
Narsiai gynėsi Lietuvos gyventojai: elfai šaudė iš lankų, laumės verpė Slibino plaukus ir suko iš jų siūlus, raganos ir burtininkai visi kaip vienas bandė užkerėti Slibiną, net miško gyvūnai ir paukščiai bandė jam iškapoti akis, vilkai draskė Slibiną ir gynė mišką, bet viskas veltui. Didelis raudonas Slibinas užkariavo Lietuvą ir susisuko čia lizdą, o visi miško gyventojai buvo paversti Slibino tarnais devyneriems metams, devyniems mėnesiams ir devynioms dienoms.
Kad ir kaip kankino Slibinas ir baltosios meškos Lietuvos miškų gyventojus, tačiau jie nepasidavė ir laukė savo valandos. Ta valanda atėjo. Sausio 13-tąją vėl staiga patekėjo Saulė didžiojo ąžuolo viršūnėje, ir medis atgijo. Tai pamatę visi gerieji Lietuvos žmonės ėmė džiaugtis. Jie suprato, kad yra vilties. Visą tą dieną jie ruošėsi mūšiui, o naktį drasiai stojo į kovą už savo mišką, savo Tėvynę. Neturėjo jie jokių ginklų, išskyrus galbūt meilę ir dainą. Jie visi uždainavo paslaptingą dainą, kurią šiandien vadiname Lietuvos himnu. Susikibo rankomis ir vien savo meilės jėga išvijo Slibiną. Raudonasis devyniagalvis Slibinas neapkentė meilės, todėl baisiausiai supyko ir todėl žuvo 14 laisvės gynėjų. Jų kraujas tekėjo į samanotą miško žemę ir ten visiems laikams išdygo stebuklingi laukinių rožių krūmai. Štai kodėl kiekvienais metais visi Lietuvos gyventojai Sausio 13 dieną muša varpus ir taria „ačiū“ šiems narsiems gynėjams“( http://alkas. lt/2012/01/09/pasaka-vaikams-apie-sausio-13-dienos-ivykius/ ).
Taip prasmingai pasakos eilutėmis vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose auklėjami mūsų anūkai ir proanūkiai.

Didysis „drakoniškasis“ manifestas

Deja, Prienų viršūnėse kitoks gėrio ir patriotizmo supratimas. „Rajono įvaizdžio grupė pradeda įgyvendinti idėją „Pažadink gerąjį drakoną“. Kas Prienų krašte paskatino prabusti Prienų drakoną? Koks jis, žalias ar mėlynas? Jau visas drakonas ar drakoniukas. Kur jo mėgstama vieta Prienuose? Atsakymų į šiuos klausimus ieškokime pasitelkdami Prienų rajono mokyklų mokinius -įvaizdžio grupė juos pakvies dalyvauti konkursuose ir kurti legendas apie gerąjį Prienų drakoną, piešti drakono eskizus“ (http://www. gyvenimas. eu/2016/02/15/prienai-pradeda-igyvendinti-nauja-ivaizdzio-ideja/; http://www.naujasisgelupis.lt/?p=24844; http://kvitrina. lt/prienai-pradeda-igyvendinti-nauja-ivaizdzio-ideja/).
Toks įvaizdžio formavimas tiktų kokiai nors vaikų šventei, Helovinui, o iliustracijos – vaikiškiems žurnalams. Ir ne daugiau.
Šiuo „įvaizdžiu “ laužoma kelių šimtmečių Prienų herbo tradicija, nes herbas įvaizdžiui panaudojamas visas, o ne atskiromis jo dalimis. Niekur neteko matyti, kad kauniečiai iš savo didžiojo herbo kur nors miesto įvaizdžiui panaudotų aukso spalvos laivą sidabro spalvos burėmis, o jiezniečiai iš sparnuotos pergalės moters kokiems nors įvaizdžio tikslams išimtų moters auksinius sandalus. Pakuoniškiai tikriausiai nuo savo herbe pavaizduotos sidabrinės obels nebandys nuskinti žydinčių žiedų sidabriniais vainiklapiais, o stakliškėnai nesutiks, kad nuo seno, dar 1792 metais patvirtinto herbo (šiuo metu kitaip stilizuoto, vaizduojančio miesto sieną ir bokštą) būtų nuimta Dievo apvaizdos akis. Išlaužiškiai, susiėmę pilvus juoktųsi, jeigu iš jų herbe vaizduojamo juodojo lokio, raudonais nagais laužančio medį, būtų nutrauktas raudonas liežuvis arba ir pats medis ir būtų panaudoti, sakykim, „Išlaužo žuvies“ reklamai…

Šventasis Jurgis – antrasis Lietuvos globėjas

Man, kaip piliečiui ir Prienų kraštiečiui, nesuprantama, kodėl savivaldybės mero patarėjų korpusui  nešovė į galvą panaudoti Prienų miesto herbe pavaizduoto Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupijos globėjo Šventojo Jurgio kulto taip, kaip Šventąjį Kristoforą vykusiai naudoja vilniečiai. Dar daugelyje mūsų kaimo sodybų ant sienų kabo paveikslai, kuriuose pavaizduotas Šventasis Jurgis ant balto žirgo, kovojantis su drakonu dėl pavergtos karalaitės. Pagal legendą, drakonas, pavergęs visą šalį, nuodingu kvapu sunaikindavęs kiekvieną, kuris prie jo prisiartindavęs. Jis kiekvieną dieną reikalavęs dviejų avių, o kai šalis jų pritrūko, pradėjo vietoje jų ryti žmones. Daugybė žuvo. Pagaliau prieš drakoną išėjo nuotakos drabužiais apsirengusi karalaitė. Tuo lemtingu momentu ant balto žirgo atšuoliavo Šventasis Jurgis, ryžtingai ietimi pervėrė drakoną ir, surišęs jį jaunosios juosta, atvesdino į karaliaus pilį bei įkalino. Išvaduoto krašto žmonėms Šventasis Jurgis paskelbė, kad drakonas jiems nebekenks, jeigu jie tikės Jėzumi Kristumi ir pasikrikštys. Karalius ir žmonės su tuo sutiko: Šventasis Jurgis pakrikštijo 1500 žmonių ir užmušė drakoną. Vėliau krikščionių persekiojimo laikais Šventasis Jurgis buvo žiauriai nukankintas. Šventasis Jurgis Lietuvoje yra ir naminių gyvulių saugotojas nuo ligų (http://www. piligrimai. lt/sv-jurgis-2/).
Neabejoju, kad ir Šventojo Jurgio paveikslas, Jurginės su krašto tradicijomis mums visiems priimtinesni už pabaisą drakoną (slibiną).

Politinės „drakonystės“ proveržiai Prienų savivaldybėje

Tokio nykaus kuriamo įvaizdžio nebūtų atsiradę, jeigu dabartiniai valdantieji bent kiek tartųsi su krašto visuomene. Juk čia būtų galima pasirinkti ir tilto, ir žirgo, ir Šventojo Jurgio įvaizdį. O kuo gi blogas knygnešio įvaizdis, kuris simbolizuotų ir knygnešių veiklą, ir dabartines gražias prasmingas bibliotekininkystės tradicijas Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje ir visame krašte. Galimi ir kiti variantai, bet čia žodį turi tarti ne dažnai klystantis patarėjų korpusas, o visa krašto visuomenė. Bet čia ir slypi bėda, kad valdantieji laiko save išminčių išminčiais, neklystančiais. Nėra už juos protingesnių ir nėra čia ko tartis su visuomene! Jie net nereaguoja į visuomenės pastabas, tiesiog jas atmeta. Labai dažnai neišklausoma ir solidi opozicijos nuomonė. Neduok Dieve, jie tikriausiai jau susitapatino su jų kuriamais drakonais…
Valdančiųjų „neklystamumą“ rodo bent keli ne tokie jau smulkūs faktai. Du valdžioje esantys istorikai nesugeba daryti įtakos svarbių ir labai apleistų kraštotyros, istorinio paveldo klausimų sprendimui. Valdžioje yra muzikantų, bet bent kiek solidesnių koncepcijų apie miesto kultūros perspektyvas neišgirstame. Valdžios kompetencijos lygį parodo  ir tai, kad jie praėjusių metų gruodį visus kvietė į šventę, kurioje turėjo būti prie arbatos dalijami „kalėdaičiai“ (plotkelės)! Ir pagaliau – svarstomas šis labai svarbus kraštui klausimas. Ir daugybė kitų, kuriuos dar paliksime kitiems straipsniams.
Kreipiuosi į Prienų rajono savivaldybės Tarybos narius, krašto pedagogų bendruomenę, į visus krašto žmones. Sustabdykime Prienų kraštą, jo istorines ir papročių tradicijas žeminančio drakoniško įvaizdžio kūrimą iki Didžiojo Drakono pasirodymo miesto šventėje birželio 4 dieną ir, demokratiškai apsvarstę,  priimkime priimtiniausią, argumentuotą ir krašto realijas atspindintį sprendimą. Neleiskime, kad iš mūsų juoktųsi ateities kartos.
Vytautas Kuzmickas
Istorikas, Lietuvos genealogijos
ir heraldikos draugijos narys