Apie gyvenimą atvira širdim…

Nečiūnų kaimas yra įsikūręs Birštono seniūnijoje, dešiniajame Nemuno krante, nuostabaus grožio Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Kai jame lankėmės praėjusią savaitę, žvelgiant horizonto link vėrėsi tikras žiemos peizažas. Nors šiuo metu Nečiūnuose daug sodybų tuščių, į kitas sugrįžtama tik vasaromis, tačiau dar tikrai yra žmonių, kurie saugo savo namų šilumą. Jie – autentiškų istorijų liudytojai apie gyvenimą kalba nesumeluotais žodžiais, atviru žvilgsniu, tyromis širdimis. O visus juos, tyliai gyvenančius, vienija bei teikia stiprybės moralinės ir dvasinės vertybės, kurias puoselėjant užaugo ne viena ir ne dvi nečiūniškių kartos.

Onutė Valatkienė - tarp marčios Renatos ir sūnaus Edmundo ant skrynios, kurioje saugomos šeimos relikvijos.

Onutė Valatkienė – tarp marčios Renatos ir sūnaus Edmundo ant skrynios, kurioje saugomos šeimos relikvijos.

Jau ketvirta karta
Kaimo kryžius ant kalvos – tarsi kelrodis į išpuoselėtą Onutės ir Petro Valatkų sodybą. Labai gražiai sutvarkęs, išgražinęs namus, prieš penkerius metus Petras pasakė: „Jau dabar galiu ir numirt“… Kaip prisimena marti Renata, ir, lyg nujausdamas, labai greitai išėjo… Palikęs Onutę, su kuria išgyveno 54 bendro gyvenimo metus, palikęs vaikams, anūkams ir proanūkiams tęsti tradicijas ir darbus. O juos Valatkų sodyboje dirba jau ketvirta karta. Šie namai šalia buvusio aerodromo statyti apie 1930 -uosius metus. Petro tėvelis Jonas dirbo Nemaniūnų valsčiaus viršaičiu. (Iki XX a. 2 -osios pusės kaimas žinomas kaip Nemaniūnai, ne – Nemajūnai – aut. past.). Žemės nors ir turėjo, bet ji buvo labai nederlinga, todėl ir sutiko Jonas eiti viršaičio pareigas, nes sunku buvo pragyventi. Jonas Valatka turėjo keturis sūnus: Petrą, Juozą, Joną, Praną. Taigi ir Aldona Milda Valatkienė, buvusi Birštono mokyklos direktorė, ir mokytoja Genovaitė Valatkienė yra šitų namų marčios. Kaip pasakojo Renata, labai įdomu buvo, ypač pirmųjų giminės susibūrimų metu, klausytis ilgų ir prasmingų mokytojų kalbų, mintinai deklamuojamų savo kūrybos eilių.

Ona ir Petras Valatkos išaugino tris puikius vaikus: dukras Danutę ir Genutę, sūnų Edmundą.  Dabar Onutė džiaugiasi septyniais anūkais ir septyniais provaikaičiais. Ji pati kilusi iš gausios septynių vaikų šeimos, taip pat vietinė, augo ir gyveno netoli Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. „Mūsų tėvai buvo labai rimti, gerbiami. Mes, vaikai, augdami niekada negirdėjom, kad jie užkeiktų vienas ant kito“, – mena Onutė ir pati tiesiog spindi ramybe bei tikrumu. Sako, kad bažnyčios chore gieda nuo keturiolikos metų. Yra išrinkta aktyviausia Nemajūnų bibliotekos skaitytoja. Užklausta apie knygas, ji kukliai šypsosi ir prisipažįsta, kiek daug per gyvenimą jų perskaičiusi – nuo apysakų iki romanų, iki

Onutė Valatkienė jubiliejinio gimtadienio dieną - tarp vaikų, vaikaičių, provaikaičių ir kitų artimųjų.

Onutė Valatkienė jubiliejinio gimtadienio dieną – tarp vaikų, vaikaičių, provaikaičių ir kitų artimųjų.

storiausių istorinių knygų. „Kai tėvai būdavo sumiega, tai užsidegu žvakutę ir skaitau naktimis“, – prisimena vyriausioji Valatkų namų šeimininkė. Ir dar papasakoja, kaip mezgė sukneles, bliuskutes, net paltus. Laikė avis, tai viskas tik iš savos vilnos arba iš linų, kurių taip pat patys augindavo. Dviejų galų Onutės tėvelių name vyko ir kaimo vakarėliai. Tokie šokiai būdavo, kad sako, net antras grindis reikėjo sudėti. Vakarėlyje Onutė ir sutiko labai darbštų, tvarkingą savo būsimą vyrą Petrą. Labai sunku nuspėti, kiek gi šių gerų akių šeimininkei metų, kai  ji patikina: „Neįpratus, kad man sunku būtų. Jeigu man skauda, tai aš pati turiu stengtis sau  padėt, kodėl kitiems skųstis? Pati save turiu gydyti“. „Atšvenčiau 85 metus, ir dar kiek šokau“, – patikslina moteris, rudenį atšventusi jubiliejų gausiame artimųjų būryje. Marti Renata ir sūnus Edmundas sako, kad mamą dar sunku ir pavyti. „Daug vaikščioju. Pasveiksiu ir vėl eisiu. Reikia judėt. Patekinom, bėgte įpratus, kitaip eiti nemoku“, – paprasta būtimi džiaugiasi moteris. O ir darbą ji dar turi. Vandens bokštas – Onutės priežiūroje. Kadaise ji dirbo daug ir viską, ką reikėjo. Bet sunku šiai moteriai, kaip ji pati tvirtina, niekada nebuvo.  Augino vaikus, dirbo pieno surinkimo punkte. „Atsiguli pirmą valandą nakties, penktą ryto jau reikia keltis. Laukia rytiniai darbai.Ūkiškai gyvenom, laikėm karvių, kiaulių. Kai atėjau į marčias, buvo po karo, namas buvo apleistas, vaikai užaugo mažam kambarėly“, – nuklysdama praeitin, bet nesiskųsdama gyvenimu, dalinasi prisiminimais Onutė. Gražiai kalba ir apie savo vyrą Petrą. Su meile ir pagarba apie jį kalba ir sūnus Edmundas su marčia Renata. Petras Valatka buvo labai geras amatininkas. Kaip „žaisti“ su medžiu, metalu, dar vaikas būdamas išmoko pas vietos kalvį. „Čia, kur kryžius, matyt kažkada buvę senovės kapai, gal pilkapiai, – svarsto jaunieji Valatkos. Sako, kad, kai kasė vandentiekio trasą, buvo radę ir žmonių kaulų… Renata viliasi, kad šia vieta kas nors galbūt susidomės. Sako, kad paskutinį kryžių perdarė, kai nugriuvo senasis, Edmundo tėvas Petras. Bet jų buvę, kaip pasakojęs diedukas Jonas, ant tos kalvos trys, penki, paskui – septyni… Kol liko vienas, kurį Petras ir išsaugojo. Į akis Valatkų namuose krinta palikta viena autentiška rąstinė namo siena, išsaugoti senoviniai šventi paveikslėliai iš alavo, senovinė skrynia. Tai – šeimos relikvijos. Edmundas atsiverčia 1934 metų knygą „Žemės ūkis“. Sako, kad išsaugoję ir senovinius karvių pasus. Ir dar, matyt, daug kas slypi toje paslaptingoje skrynioje, kuri skirta tik šių namų ateinančioms kartoms.
Tėvų namuose įsteigtas ir Edmundo Valatkos ūkis, kuriame dirba visi šeimos nariai: žmona Renata ir dukra Monika, sūnus Mindaugas, talkina ir jaunėlė, ketvirtokė Miglė. Valatkos augina kiaules, turi nuosavą skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą. Ir dešras, kumpius, įvairius šalto rūkymo mėsos gaminius gamina pagal senovines tradicijas, pagal receptūras, paveldėtas iš močiutės aruodo. Užsukus į cechą, nustebina tvarka, ramiai spingsinti ugnis židinyje. Ant sienos saugomos ir Birštono savivaldybės merės, Žemės ūkio rūmų pirmininko bei kitos padėkos. „Pas mus ūkis – nuo lauko iki stalo, nuo šakės iki šakutės“, – maloniai šypsodamasi jį pristato Renata. Kai šeima dalyvavo VVG veikloje, pagal projektą savo ūkyje vykdė edukaciją svečiams iš Austrijos. Žinoma, su degustacija. Pasak Renatos, austrus  labiausiai nustebino „kam deginam kiaules“…
Kai darbai ir tyliai gyvenančių žmonių vertybių sistema perduodama iš kartos į kartą, kai tęsiamos tradicijos, kai namai pilni šilumos ir gerumo, suvoki, kad būtent čia ir yra tas pagrindas, ant kurio gali statyti savo buvimą šioje žemėje  visos ateinančios Valatkų giminės kartos.

Onutė ir Antanas Lisauskai džiaugiasi kiekvienu užsukusiu svečiu.

Onutė ir Antanas Lisauskai džiaugiasi kiekvienu užsukusiu svečiu.

Džiaugiasi kiekvienu užsukančiu…
Nuo gražios baltu sniegu, tarsi lengvu pūku, padengtos Valatkų sodybos keliukas tiesiai nuveda pas Onutę ir Antaną Lisauskus. Galima tik įsivaizduoti, kaip gražu bus šiame krašte prasimušus pirmajai žalumai… Pakalnėje graži troba, dideli ūkiniai pastatai, „solidus“ šuns balsas. Tik įsukus į kiemą, pasitinka pats gaspadorius Antanas. Ką tik kapojęs malkas, nors lauke ir šaltukas, šeimininkas kviečia sušilti į trobą. Jo Onutė jau užmaišiusi pilną dubenį tešlos tarkuotiems blynams. Kadangi svečiai netikėti ir šiandien jau nespės, Onutė pažada bulvinių bandų senoviniame pečiuj lauko virtuvėje iškepti vasarą. Teks, matyt, dar kartą į šį gražų gamtos kampelį užsukti.  Šeimininkai pasakoja, kad jau nėra su kuo pasišnekėti, todėl laukia kiekvieno užsukančio žmogaus. Laukia paštininko. Taip, kaip visi anksčiau kad laukdavo paties Antano. Jis paštininku išdirbo 44 metus, iki 2002 – ųjų metų. Onutė tik šypteli, prisiminusi darbą kiaulių fermoje, kurioje dirbo iki pat išėjimo į pensiją. Turbūt todėl jai ir keistas klausimas: „Ar sunku?..“  Bendravimui šiais laikais pagelbsti telefonas. Džiaugiasi šeimininkai gražia kaimynyste su Renata ir Edmundu, kurie, ar Lisauskams, ar kitiems paprašius, niekada neatsisako pavežti, patalkinti. „Aplink su visais sugyvenom ir sugyvenam. Visi labai geri žmonės pas mus“, – sako, patys spindėdami geromis akimis. „Ale žmonių kiek anksčiau buvo. Dieve, kokie tušti dabar namai“, –  apgailestauja abu šeimininkai dėl Anapilin iškeliavusių kaimynų, ištuštėjusių trobų. Šitie namai – Onutės tėviškė. Antanas sako, kad į žentus nuo greta esančio kalniuko atėjo. Jis kilęs iš septynių vaikų šeimos, Onutė – iš keturių. Abu jie į gyvenimą išleido dukrą ir sūnų, turi tris anūkus. Dirba dar namų ruošos darbus. Laiko karvutę, porą avių, žinoma, kad ir šunį su katinu. Žiemos vakarai ilgi, todėl žiūri televizorių ir labai laukia vasaros. „Vasarą – daržas, bulvės – darbų daugiau lauke, – juokauja Onutė. – Juk judėt reikia. Per daug žiemą sėdim. Vasarą tai bent lapę varinėju, kai iš po krūmų atsėlina, kad vištos nenuneštų“. „Kad tik sveiki būtumėm“, – sako geros nuotaikos nestokojantys, nuo 1962 -ųjų balandžio bendru gyvenimo keliu einantys Onutė ir Antanas Lisauskai, ir nuoširdžiai padėkoja už aplankymą.

Zita Bartusevičiūtė sako, kad Nemajūnuose jai - ramu.

Zita Bartusevičiūtė sako, kad Nemajūnuose jai – ramu.

Užgrūdino Sibiras
Išvažiuojant iš Nemajūnų, šalia posūkio bažnyčios link, trumpam užsukam pas Zitą Bartusevičiūtę. Moteris maždaug prieš devynerius metus sugrįžo į sesers namus iš Kauno. Gimė ji netoli, Panemunio kaime. Iš penkių sesių ir dviejų brolių dabar likusi tik viena sesuo, kuri ir gyvena tėviškės namuose. Zita bendrauja ir su sesers šeima, ir su kaimynais, kas sekmadienį eina į bažnyčią. Moteris sako, kad vasarą ir daržovių prisiaugina. O žiemą ji skaito, žiūri televizorių, nuvažiuoja į Kauną, kur jos namai. Kol lauke kalbamės, meiliai prie kojų glaudžiasi šuo Benas, tačiau kambaryje yra ir piktas šuo, mat neperspėję užsukom, todėl nespėjo šeimininkė jo paslėpti. Ji labai myli ir šunis, ir kates. Sako, kad gyvena, matyt, tokioje vietoje, kur kiti lengvai jais tiesiog „atsikrato“. Zita priglaudžia, gaila gyvūnėlių. Paraginta nesušalti, nes skersvėjis tarsi suka į josios kiemą, ji net nesiruošia į trobą. „Sibiras užgrūdino. Man nešalta“, – primena kitokią savo gyvenimo detalę, kurią paliekame istorijai ir vykstame į Babronių kaimą, kur šalia Verknės upės kranto gyvena Astos ir  Valdo Mockevičių šeima.

Asta ir Valdas suranda laiko ir kelionėms.

Asta ir Valdas suranda laiko ir kelionėms.

Gyvenimas tiesiog „verda“
Tik, deja, šeimininkai du ar tris kartus per savaitę išvyksta į turgų, ir aplankėme juos būtent tokį pusdienį. Todėl su šių namų marčia dzūkute Asta susitikome šeštadienį Prienų turguje. Jau 28 metus Asta ir Valdas drauge. Jie džiaugiasi dviem sūnumis studentais ir anūkėle. Sako, kad vasaromis jų kiemas pilnas draugų. Ypač pas jaunesnįjį Tomą jie renkasi. Visus traukia nuostabus gamtos kampelis. O jame – net specialia žolyte užsėta futbolo aikštelė jaunimui žaisti. Pavasarį bus 26 metai, kai Asta ir Valdas gyvena Babronyse. Čia jie  sukūrė ir kuria savo ūkį. „Sėjam linus, žirnius, grikius, kmynus, garstyčias, motiejukus, eraičiną, dobilus, pupas, lubinus, kukurūzus, žinoma, ir javus: kviečius, avižas, sodiname bulvių“, – Astai bevardinant auginamas kultūras, prie jos spėja išsirikiuoti ir nemaža eilė pirkėjų. Perka visko, bet daugiausia per trumpą laiką išpirko natūralaus linų sėmenų aliejaus. Linus Mockevičiai veža į spaudyklą ir taip aliejų spaudžia ištisus metus. Nemėgstanti girtis, didžiuotis savo darbais Asta sako, kad jeigu esi sveikas, tai ir turtingas. Dažnai juk būna, kad turtingas, o atgrasus… „Ne turtų didžiulių, bet tikrų, nuoširdžių žmonių širdy svarbu turėti“, – patikina Asta, kurios siekiamybė ir yra nuoširdus bendravimas su žmonėmis ir džiaugsmas, kad jie nebėga, kad nori bendrauti. Tad galbūt pasitvirtina senolių išmintis, jog panašus traukia panašų, nes ir turguje Astos pirkėjai, priėję prie jos, elgiasi taip, tarsi geriausi draugai kad būtų visi. Humoro jausmo nestokojanti Asta dalijasi ir patarimais su pirkėjais. „Kai nuoširdžiai patari, žmogus sugrįžta“, – sako besišypsodama. Pasak jos, sėmenų aliejaus yra daugelio kosmetikos priemonių sudėtyje, todėl juo galima rankas ar padus įsitrinti, plaukams kaukę pasidaryti, ypač jeigu nespėjote suvartoti ir aliejus senstelėjo. Nors kaime gyvenant darbų ir netrūksta, Asta yra aktyvi Nemajūnų bendruomenės narė, dainuoja ansamblyje. Ji dalyvauja  knygų pristatymuose,  įvairiuose renginiuose Birštone, ir pasidžiaugia, kad jų tiek daug ir netoli namų. „Galėčiau ir gyventi kameriniuose koncertėliuose“, – sako, o turguje apie tai išgirdę jos klientai nesidrovėdami klausia, kur tokie vyksta… Taigi, tiesiog „verda“ gyvenimas aplink Astą. Tik mylėdama žmones, Asta juos traukia arčiau. Bet argi užsuktų, ar bendrautų, jeigu nejaustų šilto žvilgsnio, jeigu negirdėtų iš širdies sakomų žodžių. Tuo visi Nečiūnuose, Nemajūnuose ir Babronyse sutikti žmonės, matyt,  ir panašūs.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Jaunimo skveras. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *