Savanorystė – naujos galimybės, ieškant pašaukimo

Prienų globos namuose savanoriaujančios Anna ir Rocio ne tik susipažįsta su Prienais, bet ir turi galimybę apsilankyti ir kituose miestuose, iš arčiau bei giliau pažinti Lietuvą.

Prienų globos namuose savanoriaujančios Anna ir Rocio ne tik susipažįsta su Prienais, bet ir turi galimybę apsilankyti ir kituose miestuose, iš arčiau bei giliau pažinti Lietuvą.

Jau penktus metus Prienų globos namuose pagal EST (Europos savanorių tarnybos) projektus  nuolat darbuojasi savanoriai iš įvairių pasaulio šalių. Kiek daugiau nei prieš mėnesį pagal projektą „Volunteering for a new competences and learning experience“ Globos namuose pradėjo dirbti nauja pamaina: Anna Sleptcova (Rusija) ir Rocio Arrabalin Serra (Ispanija). Projektą finansuoja ES programa „Erasmus+“, koordinuoja jaunimo savanoriškos veiklos centras „Deineta“.

Kliūtis – kalbos barjeras

Socialinę savanorystės sritį pasirinkę jauni žmonės Prienų globos namuose ne tik susipažįsta su Globos namų struktūra, teikiamomis paslaugomis ir organizuojamomis veiklomis, bet ir padeda socialiniams darbuotojams organizuoti renginius, įvairias veiklas, rūpintis gyventojais bei įneša naujovių.
Rocio Ispanijoje yra įgijusi socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Norėdama įgyti daugiau patirties, nusprendė susipažinti su užsienio šalių globos namų veikla, tos veiklos organizavimu. Jai įdomus visas socialinis darbas, mergina puikiai sutaria su darbuotojais ir gyventojais. Kol kas didžiausia kliūtis  - kalbos barjeras.
Anna sako, kad socialinę savanorystės sritį pasirinko todėl, kad norėjo bendrauti su žmonėmis, o ne su popieriais. Bendrauti jai paprasčiau negu Rocio, nes dauguma darbuotojų ir gyventojų kalba rusiškai.
Merginos dalyvauja relaksacijos užsiėmimuose, terapijos veikloje, darbe su dementiškais ir sergančiais Alzheimerio liga gyventojais. Rosio planuoja, kad ateityje galėtų organizuoti šokių užsiėmimus, pasivaikščiojimus lauke, sveikatingumo skvere. Anna tikisi, kad veikloje pritaikys patirtį, įgytą jogos užsiėmimuose.
Merginos mokosi lietuvių kalbos ir jau gali pasakyti po kelias lietuviškas frazes.

Užsiėmimų metu Prienų globos namuose.

Užsiėmimų metu Prienų globos namuose.

Pakeitė nuomonę apie globos namus

Anna gimusi Jakutijoje, nedideliame Tiksi miestelyje prie pat Laptevų jūros. Universitetą baigė Chabarovske, o įgytas ekonomikos žinias panaudojo dirbdama respublikos sostinėje – Jakutske, nuo gimtinės nutolusiame per tris tūkstančius kilometrų. Metus padirbusi valstybės tarnautoja mokesčių inspekcijoje, nusprendė, kad reikia kažką keisti, nes nei darbas, nei stabilus atlyginimas džiaugsmo neteikė.
Savanorystės veikloje Anna dalyvavo ir universitete, tik sritis buvo ne socialinė, bet aplinkosauginė. Todėl nusprendusi išbandyti save ir kitose veiklose, pavasarį užpildė anketą – prašymą dalyvauti savonorystės projektuose. Pasirinko socialinę sritį.
Iki atvykstant į Prienų globos namus, iš socialinių įstaigų ji buvo lankiusis tik vaikų namuose. O apie senelių namus, kaip ir dauguma, turėjo visai kitokią nuomonę. Atvykus ir susipažinus su Prienų globos namų veikla, gyventojais ir darbuotojais, jos nuomonė pasikeitė.
– Pamačiau, kad čia gyvena labai įdomūs įvairių profesijų garbaus amžiaus žmonės. Globos namuose jie gauna ne tik pastogę ir maistą, bet gali dalyvauti daugybėje veiklų, stiprinti kūną ir dvasią, mokytis naujų dalykų, ir kas, mano manymu, svarbiausia – nesijaučia vieniši, nes nuolat yra apsupti kitų žmonių, – pasakojo Anna.
Ji įsitikinusi, kad po dešimties mėnesių, kai išvyks iš Prienų, iš čia išsiveš labai daug išmoktų pamokų. Anna mano, kad bendravimas su senjorais ją išmokys kitaip žiūrėti į laiką, padės susivokti savyje, nugalėti stereotipus, kompleksus ir baimes.

Anna su programos mentore Raimonta Sakalauskiene.

Anna su programos mentore Raimonta Sakalauskiene.

Sutinka tik gerus žmones

Annos tėvai ir artimieji, sužinoję, kad ji meta nuolatinį darbą ir išvyksta į Pabaltijį, nebuvo sužavėti, tačiau, kaip sakė mergina, ją vis tiek palaikė. Tėvynainiai baiminosi ir dėl to, kad Baltijos šalyse į Rusijos piliečius pastaruoju metu žiūrima neigiamai. Tačiau mergina tvirtina, kad ji nepatyrė jokių priešiškumų.
– Jei tu pats teigiamai galvoji, tai ir tave teigiamai priima, – įsitikinusi Anna.
Lietuvoje ji sutiko tik gerus, palaikančius ir savo pagalbą siūlančius žmones. Ir, bent jau kol kas, nebuvo momentų, kad svečioje šalyje pasijustų svetima.
Rocio taip pat džiaugiasi, kad ją supa geri, nuoširdūs ir malonūs žmonės.

Sužavėjo gamta

Anną, atvykusią iš šalčiausiu pasaulio miestu laikomo Jakutsko, sužavėjo rudeniška Lietuvos gamta: įvairiaspalviais lapais pasipuošę medžiai, obuoliai, dar besilaikantys ant belapių šakų, raudonomis uogomis tviskantys krūmai. Pasak Annos, nors ir nemoka tapyti, bet tąkart labai norėjosi paimti teptuką ir visą grožį perkelti ant popieriaus.
Rocio nustebino gausybė mūsų krašto miškų, ežerų, upių. Nors žalumos jau nebespėjo pamatyti, bet tikisi, kad pavasarį, kai viskas sužaliuos ir pasipuoš įvairiaspalviais žiedais, pamatys dar įspūdingesnių gamtos vaizdų.
Merginos Prienuose bus iki kitų metų rugsėjo, todėl spės pamatyti visus metų laikus. Tiesa,  dabartinis – tamsus, šlapias – laikotarpis joms nepatinka.
Anna pasakojo, kad Jakutske, kuris įsikūręs ant amžino įšalo žemės, žiemą temperatūra nukrinta iki 45 – 50 laipsnių šalčio, o vasarą pakyla aukščiau nei +30O. Skirtingai nei Lietuvoje, ten pavasario ir rudens beveik nebūna – atšiaurią žiemą  porai mėnesių pakeičia trumpa, bet karšta vasara. Anna jau girdėjo, kad Lietuvoje, atvirkščiai, žiemos šalčių beveik nebūna, vasaros karščiai laikosi neilgai, o visa kita – ilgas ir nuobodus ruduo bei šviesus pavasaris.

Cepelinai – skanus, bet sunkiai virškinamas maistas

Merginos jau ragavo ir lietuviškų cepelinų, kuriuos būrys iš įvairių pasaulio kraštų suvažiavusių savanorių patys gamino pagal receptą, valgė ir blynelių su varške, keptos duonos su česnaku ir sūriu, šakočio.
Jakutijoje, ypač toje dalyje, iš kur kilusi Anna,  žmonės valgo daug žuvies: ir žalios šaldytos, ir džiovintos, taip pat labai vertinama elniena, verdama sriuba su kraujine dešra, delikatesu laikomos žalios šaldytos kepenys. Rocio teigimu, ispaniškas maistas yra daug lengvesnis, patiekaluose daugiau daržovių, žuvies. Ji dar nespėjo paragauti daug lietuviškų patiekalų, bet jau susidarė nuomonę, kad mūsų maistas, nors sveikas ir skanus, yra sunkai virškinamas, todėl nors cepelinai patinka, gali suvalgyti tik po vieną. O štai juodos duonos Rocio paragavo pirmą kartą.
Merginos bendrauja su kitais Lietuvoje dirbančiais savanoriais, todėl turi galimybę apsilankyti ir kituose Lietuvos miestuose. O Prienuose jos ne tik susipažįsta su miestu, gamta, bet Prienų kultūros ir laisvalaikio centre  pradėjo repetuoti kartu su „Trapuko“ šokėjais bei „Ąžuolo“ progimnazijoje mankštintis kartu su Prienų jaunimu. Lietuviškų šokių žingsneliai, sako, sudėtingi. Bet iššūkių nebijančios merginos juos tikrai išmoks.

Mokosi vieni iš kitų

Prienų globos namuose projektui vadovaujančios socialinės darbuotojos Raimonda Sakalauskienė (mentorė)  ir Jelena Konovalova (kuratorė) sakė, kad projekto dalyviams yra suteikiama neformalaus mokymosi galimybė, padėdami kasdienėje veikloje, jie įgyja naujų kompetencijų, dirbant įvairiakultūrinėje komandoje, skatinama tolerancija, o dirbant su tikslinėmis pagyvenusių ir neįgalių žmonių grupėmis  – kūrybiškumas bei iniciatyvumas, skatinamos ir skleidžiamos savanorystės idėjos.
– Per laiką, praleistą kartu su savanoriais, ne tik susipažįstame ir susidraugaujame, bet ir mokomės vieni iš kitų. Savanoriai įgyja socialinio darbo patirties, mokosi lietuvių kalbos, susipažįsta su mūsų šalies kultūra, mokosi dirbti komandoje, pateikia ir įgyvendina savo iniciatyvas. Mums tai taip pat puiki proga patobulinti užsienio kalbų žinias, susipažinti su atvykusių savanorių šalimis, – sakė socialinės darbuotojos.
Laima Duoblienė

Rubrikoje Kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *