Gruodžio 8-ąją Birštono savivaldybės garbės piliečiui, socialinių mokslų daktarui Antanui Serafinui Zenkevičiui (1935–2012) būtų sukakę 80-metų. Ilgamečio Birštono kurorto vadovo gyvenimas tapo istorija, kurios jis pats jau nei pakeis, nei pagražins.
Ištarus šiuos žodžius tiktų prisiminti visą gyvenimą Antaną Zenkevičių lydėjusį pomėgį istorijai, mokslui. A. S. Zenkevičius ypač giliai domėjosi Lietuvos ir Birštono krašto istorija, bendradarbiavo su mokslininkais, rinko medžiagą apie Gintaro kelią – jis buvo įsitikinęs, kad tauta išliks, tik gerai pažinusi praeitį ir puoselėdama savo šaknis bei gimtąją kalbą. Buvęs savivaldybės vadovas savo pomėgiui ypač daug laiko skyrė baigęs darbinę veiklą. Jis pirkdavo istorijos knygas ir jas skaitydavo, lygindavo įvairius autorius ir stebėdavosi, kaip skirtingai jie aprašydavo tą patį praeities faktą. Buvusio mero akys nušvisdavo, kai jis dalindavosi įspūdžiais apie ką tik perskaitytą vertingą istorijos leidinį ar atrastą naują, iki tol nežinotą autorių. A.S.Zenkevičius nepasikliaudavo pripažintais autoritetais, gausybė per gyvenimą sukauptų istorijos mokslo žinių jam suteikdavo pasitikėjimo ir drąsos nagrinėti, ginčytis ir vertinti savo galva.
A.S.Zenkevičius – su lietuvių istorijos tyrinėtoja J.Statkute de Rosales Birštone.
Prieš susirgdamas A. S. Zenkevičius lankėsi pas akademiką archeologą Eugenijų Jovaišą, ragino mokslininką tyrinėti Gintaro kelius – daug piliakalnių palei Nemuną ir archeologų radiniai juos kasinėjant ženklina čia buvusias gyvenvietes. Kai išėjo Eugenijaus Jovaišos istorijos veikalo „Aisčiai“ knygos „Kilmė“ ir „Raida“, dingtelėjo mintis: kaip godžiai jas skaitytų, kaip atidžiai prabangiuose leidiniuose publikuojamus žemėlapius nagrinėtų buvęs Birštono savivaldybės vadovas.
Antanas Serafinas Zenkevičius labai džiaugėsi pažintimi su Venesueloje gyvenančia mūsų praeities tyrinėtoja Jūrate Statkute de Rosales, kuri 2011-ųjų birželį svečiavosi kurorte. Jis vylėsi bendradarbiavimo, tyrinėjant Nemuno krašto praeitį, nagrinėjant naujas Birštono vardo kilmės hipotezes. Viliojo kelionė nežinomais Gintaro keliais. Tie ieškojimai tam, kad pažintume savo šaknis ir turėtume į ką atsiremti, kad nepamirštume, jog esame garbinga tauta – išsaugojusi turtingą ir seną savo kalbą, melodingas dainas ir tobulo grožio audinių raštų įvairovę.
Turbūt daug kas prisimena, kad ir dailininką, Peterburgo akademijos akademiką, mozaikininką Nikodemą Silvanavičių, ir gydytoją, rašytoją Stanislovą Moravskį prikelti iš užmaršties paskatino Antanas Zenkevičius – Poezijos pavasario svečiams paskaitęs tuomet dar nežinomą S. Moravskio eilėraštį „Kas ta šalis?“, o kurorto muziejininkus paraginęs pasidomėti N. Silvanavičiumi ir paieškoti dailininko paveikslų.
Naujos kurorto bibliotekos atidarymo iškilmėse.
Birštono savivaldybės merui niekada nereikėjo įrodinėti bibliotekos, kultūros centro ar muziejaus svarbos ir miesto gyventojams, ir poilsiautojams. Kaip jis džiaugėsi naująja kurorto biblioteka! Galime drąsiai teigti ir didžiuotis, kad Birštonas yra aukštos kultūros miestas. Vienas iš svarbiausių jos požymių – švara bei tvarka. Tai neatsiranda nei per dieną, nei per metus, tam reikia laiko, reikia žmonių, kuriančių geras tradicijas, suprantančių ir puoselėjančių aukštąją kultūrą. A. S. Zenkevičius džiaugėsi, kad augant kurortui, į Birštoną atvažiavo daug jaunų įvairiausių sričių specialistų: gydytojų, inžinierių, mokytojų, kultūros darbuotojų. Dauguma iš jų čia giliai suleido šaknis, čia užaugino vaikus, miesto, jo įstaigų ir įmonių vairą perėmė į savo rankas.
Dažnai prisimename Jono Basanavičiaus pasakymą, kad nepažinę ir negerbdami savo praeities liekame vaikais. Birštonas nuo 1939-ųjų gyvena su tautos patriarchu. Daug tokių jo biustų buvo pastatyta prieškario Lietuvoje, bet keičiantis santvarkoms, išliko tik Kaune, Panemunėje, ir Birštone. Gal dėl to ir mokame vertinti tuos, kurie gyveno prieš mus ir padėjo pamatus dabartiniams darbams ir pasiekimams. Gal dėl to ir tikime, jog šviesius savo žmones prisimename ne vien dėl jų – taip augame patys, taip mes įžiebiame viltį, kad ateinančios kartos nepamirš ir mūsų.
Genovaitė Mačiūtė
Birštono viešosios bibliotekos bibliografė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“