„Geriausia dovana – ištikimi žiūrovai…“

Galimybė patirti scenos jaudulį ir išgyventi adrenalino antplūdį, pasidalinti su publika savo mintimis, išgirsti kolegų teatralų nuomonę ir sulaukti pripažinimo… Dėl šių ir kitų priežasčių sulaukę kvietimo mėgėjų teatrai nepraleidžia progos atvykti į tradicinį festivalį – kūrybinę laboratoriją „Rojaus obuoliukai“.
Lapkričio 21 – 22 dienomis Birštono kultūros centre sulaukta brandaus sceninio derliaus – be šeimininkų, dramos ir komedijos žanrų spektaklius pristatė mėgėjų teatrai iš Punsko, Jonavos, Nidos, Trakų ir Marijampolės.
Festivalio rengėjas režisierius Rimantas Jacunskas džiaugėsi, kad į penkioliktą kartą rengiamą jubiliejinį festivalį atvyko Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatras, kuris Seinų krašte gyvuoja beveik šešis dešimtmečius, puoselėdamas lietuvių teatrinę kultūrą. Į svečius susiruošę punskiečiai liko ištikimi tautinėms tradicijoms ir į Birštoną atvežė laiko patikrintą S.Žemaičio buitinę komediją „Mirta Činčibėraitė arba 1500 litų“. Užsimezgus ryšiams, Rimantas priėmė Lenkijos lietuvių kvietimą kitais metais suvaidinti gilias tradicijas turinčiame Punsko klojimo teatrų festivalyje. Juk ir parodyti turi ką. Birštoniečių repertuare yra vienas iš sėkmingiausių pastatymų – šmaikšti liaudiška komedija S.Kapnio „Plutelė ir pelės“, kuri laukiama daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių scenų, vien tik šiemet išvykose ji parodyta septynis kartus…
Festivalyje „Rojaus obuoliukai“ žiūrovai negailėjo plojimų Jonavos rajono savivaldybės teatro režisieriaus Jono Andriulevičiaus darbui – E.Olbi „Trys aukštos moterys“, nuoširdžiai kvatojosi iš Nidos mėgėjų teatro „Spyris“ aktorių suvaidintų situacijų P.Pundzevičiaus – Petliuko komedijoje „Velnias ne boba“ (režisierė Gražina Raudonienė). Juoko ašaras traukė ir Trakų karališkojo teatro režisieriaus Vytauto Mikalausko režisuota L.Didžiulienės – Žmonos komedija „Lietuvaitės“, kurioje pasakojama apie trijų vieno dvarelio savininko dukterų pastangas ištekėti. Ši tema buvo svarbi prieš 100 metų, neprarado aktualumo ir šiais laikais. Marijampolės savivaldybės Liudvinavo mėgėjų teatras „Žalias sodas“, į sceną perkėlęs K.Borutos dramą „Mediniai stebuklai“, kurioje aprašomi dievadirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai, pakvietė susimąstyti apie žmogaus jausmų – tikėjimo, meilės, vilties – galią…
Vis dėlto didžiausio vietinės publikos susidomėjimo sulaukė Birštono kultūros centro suaugusiųjų teatro studijos režisieriaus Rimanto Jacunsko naujausias darbas – prancūzų autoriaus Mišelio Fermo „Durys pyška“ pjesės premjera. Palaikyti saviškių susirinko pilnutėlė salė žiūrovų – teatralai, režisieriaus kūrybos gerbėjai, dešimties pjesėje debiutavusių aktorių šeimos nariai, giminaičiai, kaimynai, bendradarbiai ir bičiuliai. Jų gyva reakcija buvo tarsi lakmuso popierėlis, kaip pats režisierius kuklinosi, dar „žaliam žaliam“ spektakliui. Jis patikrino režisieriaus ir aktorių, šiuolaikinių žiūrovų ir teatro žmonių bendrystę.
Pasak R.Jacunsko, imtis M.Fermo „dramos“ su komedijos elementais jam kirbėjo senokai, galbūt vienas iš stipriausių impulsų buvo jo pirktame automobilyje aptikti prancūziškos muzikos įrašai – būtent šias melodijas režisierius panaudojo spektaklio garso takeliui.
„Šis spektaklis būtų tikęs Šeimos metams, juk jame kiekvienam atpažįstamos sudėtingos šeimos gyvenimo situacijos, po vienu stogu gyvenančių trijų kartų santykiai,“ – režisierius mano, kad 1958 metais parašytoje pjesėje nagrinėjamos vertybių perkainojimo problemos aktualios ir šiandien. Tačiau su spektaklio premjera režisierius užtruko beveik metus, pirmiausia ilgai ieškojo aktoriaus, kuris galėtų įtikinamai suvaidinti rimtą, atsakingą, turintį gilų atsakomybės jausmą Žoržą, dar teko derėtis su aktoriais, įtikinėti juos, keisti vaidmenis, leisti su jais susigyventi… Ir tik tada, kai viskas „sustojo į vietas“ ir prilipo charakteriai, atėjo metas scenai.
Greitas spektaklio ritmas, auganti įtampa, vienas kitą keičiantys epizodai – kiekvienas aktorius pasistengė savo personažui suteikti kuo daugiau spalvų. Siužetas tradiciškas: griežtas, konservatyvus, reikalaujantis šeimos narių pagarbos tradicijoms. Tėvas (aktorius Rimantas Jacunskas), perdėtai jautri ir rūpestinga Motina (aktorė Skirmantė Martusevičienė), jų namuose nusistovėjusią tvarką griauna trys laisvėn besiveržiančios atžalos. Vyresnioji sesuo Dominika (Valė Turčinavičienė) turi vilčių tapti aktore, sūnus Fransua (Linas Grigaravičius) privalėtų siekti gydytojo karjeros, bet jis mieliau groja džiazą, jauniausia dukra paauglė Danielė (Julija Zajančkauskaitė) jaučia dėmesio trūkumą, todėl išsigalvoja nėštumą. Vėjavaikė Senelė (Rasa Jaruševičienė) taip pat spjauna į tradicines šeimos vertybes, gyvena savo malonumui ir lošia pokerį iš pinigų. Šeimos namus emocijomis pripildo, komiškas situacijas paaštrina ir kiti personažai: Fransua sužadėtinė Pinki (Kristina Justinavičienė), tarnaitė Arlena (Onutė Kastantinavičienė), Senelės gerbėjas (Bernardas Radvilavičius), Danielės draugas Žoržas (Karolis Rutkauskas).
„Neslėpsiu – prieš premjerą buvo daug jaudulio, pasirodyti savam žiūrovui labai atsakinga… Reikia, kad atslūgtų įtampa ir susigulėtų įspūdžiai, tuomet galėsime įvertinti, ar viskas pasisekė taip, kaip buvo sumanyta,“ – neskubėjo su vertinimais spektaklio režisierius R.Jacunskas. Jam labiau rūpėjo padėkoti visiems savo aktoriams mėgėjams už didelę meilę scenai, už įdėtas pastangas repeticijų ir pasirodymo metu. Galėjai justi režisieriaus pasididžiavimą žmonėmis, kurie, jei kartą susirgo aktoryste, spektakliui atiduos visas jėgas. Net ir tie teatro senbuviai, kuriems šį kartą vaidmenų neatsirado, savo palaikymu prisidėjo prie galutinio rezultato. Talkino ir jų šeimų nariai. Tinkamiausią scenos šviesų žaismą spektakliui parinko operatorius Antanas Ūzas, garsu rūpinosi Laura Babravičienė, svečius maloniai sutiko Roma Žentelienė. Tai, kad premjera pasirodytų laiku, rūpėjo ir kitiems Kultūros centro darbuotojams.
Po premjeros salė ūžė kaip bičių avilys – žiūrovai skubėjo sveikinti, teikti gėlių ir dovanų. Gerų atsiliepimų birštoniečiams negailėjo Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro poskyrio vyriausias specialistas, režisierius, aktorius Ramūnas Abukevičius, bičiuliai teatralai.
„Gėlės pamerktos, tortai suvalgyti (ačiū, buvo labai skanūs)… Vis dėlto galvoju, kad geriausia dovana aktoriams – ištikima publika ir kolegų palaikymas. Ačiū jiems už buvimą kartu festivalyje „Rojaus obuoliukai“, – sakė R.Jacunskas.
Dalė Lazauskienė