Nauja krašto istorijoje. Radinys, iš esmės keičiantis Išlaužo ir apylinkių istorijos laiko ribas

Išlaužo mokytoja, mokyklos muziejaus vedėja Lina Knašienė su mokiniais.

Prieš 10 mėnesių susipažinome su garbiu Išlaužo parapijos klebonu Sigitu Bitkausku, parapijos „Caritas“ kolektyvu, kuriam vadovauja didelė entuziastė ir tikra krašto mylėtoja Rita Kašubienė. Jie susirūpinę tuo, kad Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia pamažėle nyksta, nes yra pastatyta ant nuo drėgmės yrančių buvusio dvaro rūmų pastatų. Paprašius parapijos klebonui ir „Carito“ aktyvui, nėrėme ieškoti dokumentų, rodančių rūmų rūsių istorinę vertę.

Išlaužo pagrindinės mokyklos muziejuje saugomas žalvarinis žiedas datuojamas XIII – XIV a.

Anksčiau buvo įprasta Išlaužo istoriją sieti su Išlaužo gyvenvietės paminėjimu 1744 m., o pati Išlaužo istorija susieta su didikais Tiškevičiais. Išsiaiškinome didikų Ulpių, Varanavičių, Razvanavičių, Juozapo Godlevskio pėdsakus Išlaužo istorijoje, peržiūrėjome tūkstantį dokumentų, bet to auksinio dokumento taip ir nesuradome. Dėl tolimesnių paieškų reikėtų keliauti į Krokuvos universitetą ir į Varšuvą, o kas finansuos?! Prienų rajono savivaldybės taryba šventam bažnyčios išsaugojimo reikalui teskyrė 1000 eurų…
Bet jeigu kažkas uždaro duris, Dievas atidaro langus. Dar metų pradžioje į mane kreipėsi Išlaužo pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja, mokyklos muziejaus vedėja Lina Knašienė. Mokytoja parodė vieną žalvarinį žiedą, esantį mokyklos muziejuje, ir paprašė jį datuoti. Nesu archeologas, tad paprašiau pagalbos pas studijų kurso draugę, Lietuvos Nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus vadovę archeologę Eglę Griciuvienę. Ji pavedė tuo pasidomėti jaunam, bet jau patyrusiam archeologijos mokslų daktarui Gyčiui Piličiauskui. Šis vienareikšmiai patvirtino, kad šis žalvarinis žiedas, rastas Išlaužo kaime, yra susijęs su palaidotu krašto žmogumi ir yra iš XIII – XIV a. Tokių žiedų Lietuvoje rasta iš viso 30.
Tai tikriausiai jotvingių – sūduvių veiklos mūsų krašte pėdsakas. 13 amžiuje dalis jotvingių – sūduvių nuo kryžiuočių ir lenkų persikėlė už Prienų, yra žinomas jotvingiškas Vangų valsčius. Vėliau jie asimiliavosi su lietuviais.
Reikėtų manyti, kad būtent XIII – XIV amžiaus jotvingiškame kapinyne ir yra rastas šis vyriškas žiedas. Jeigu šiuo laikotarpiu Išlaužas buvo apgyvendintas, tai neabejotinai ir vėliau jo apylinkės buvo gyvenamos, tik šiek tiek negausiai. O 1744 metų data lyg ir reikštų Išlaužo dvaro rūmų fiksavimą. Tuomet Išlaužas ir jo apylinkės yra bent 300 metų „vyresnės“ negu manyta. Manome, kad tai taip pat liečia Pakuonį ir kitas mažiau sūduviškas Prienų gyvenvietes. Tiesiog turime šiuos spėjimus patvirtinti, tyrinėti, ieškodami dokumentų. Norisi tikėti, kad Išlaužo bažnyčios išsaugojimui ir valdžia, ir visuomenė skirs pakankamą dėmesį, prisidės materialiai. Būtina remti krašto istorijos tyrinėjimus, nes jie atskleidžia mūsų tapatybę, mūsų šaknis. Turime vertinti, didžiuotis ir pasidžiaugti žmonėmis, kurie savo entuziazmu uždega mus visus. Tai – Vitas Rymantas Sidaravičius – Balbieriškyje, Onutė Zmejauskienė – Pakuonyje. Savo žemę, jos istoriją atsakingai saugo ir Išlaužo šviesuolė mokytoja Lina Knašienė.
Istorikas Vytautas Kuzmickas