Darnų miškininkų darbą drumsčia tik „povandeninės srovės“

Prienų miškų urėdijos urėdas R.Judickas.

Prienų miškų urėdijos urėdas R.Judickas.

Artėjant Miškininko dienai, VĮ „Prienų miškų urėdija“ urėdas Robertas Judickas, paprašytas šia proga pasidžiaugti miškininkų veiklos rodikliais, pasididžiuoti puikiais darbuotojais, prisipažįsta, kad jo galvoje sukasi anaiptol ne vien šventinės mintys. Jam, kaip ir daugeliui kitų savo darbo profesionalų, miško fanatikų, neduoda ramybės tai, kad dar visiškai neseniai, šį pavasarį, Vyriausybėje ir Seime norėta prastumti dokumentą, pavadintą valstybinių miškų sektoriaus pertvarkos vizija. Pagal ją norėta pakeisti miškų valdymo modelį ir dabartines 42 urėdijas pertvarkyti į 9 stambius ūkinius vienetus. Tai miškininkų bendruomenėje sukėlė didelį rezonansą, jie pasipriešino stambaus kapitalo ketinimams išvyti miškininkus iš miško ir perimti į savo rankas medienos perdirbimo rinką.   

Miškininko dienos proga Prienų miškų urėdijos darbuotojai keliavo po Vengriją ir Rumuniją.

Miškininko dienos proga Prienų miškų urėdijos darbuotojai keliavo po Vengriją ir Rumuniją.

Urėdo R.Judicko teigimu, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Algimanto Salamakino, garsiai ir laiku įvardijusio grėsmes, dėka, įsiklausius į Miškininkų sąjungos nuomonę, dauguma politikų Seime balsavo už miškininkų pasiūlytą pataisą, kuri įteisino 42 miškų urėdijų, turinčių valstybės įmonių statusą, veiklą. Tokiu būdu kuriam laikui valstybinių miškų sektoriaus reorganizavimo buvo išvengta. Gal ir būtų galima šią istoriją pamiršti, jei ne, anot urėdo, viename leidinyje geltonais puslapiais periodiškai pasirodantys dezinformuojantys straipsniai, kuriuose mėginama įrodyti, kad urėdijų darbas neefektyvus, dviprasmiškomis nuotraukomis ir žinutėmis užgauliojami miškų sistemoje dirbantys žmonės, neva jie trukdo pažangą ir reformas, kaišioja „pagalius į ratus“, kad tik medienos perdirbimo įmonės negalėtų apsirūpinti žaliava.
– Šiuo metu medienos pardavimas vyksta elektroninėje erdvėje. Skaidriau ir būti negali. Miškų urėdijos aukcionams tik pateikia medienos kiekius, o kainas siūlo patys pirkėjai. Mes netgi nežinome, kas medieną perka, todėl kaltinti mus suinteresuotumu mažų mažiausiai neetiška, – sako urėdas, įžvelgdamas slaptą medienos „ryklių“ norą didelius medienos kiekius nupirkti kuo pigiau. Jis pastebi, kad tam tikrais periodais, kai tik valstybėje keičiasi valdžia, kai kam atsiranda noras paimti į savo rankas miškų valdymą, nes tai kvepia dideliais pinigais…
– Parsidavę miškų „žinovai“ visuomenei, kaip sektiną, įkyriai bruka Latvijos pavyzdį. Šioje šalyje, spaudžiant stambiesiems medienos perdirbėjams iš užsienio, valstybinių miškų valdymas pertvarkytas dar prieš 16 metų, jis – vienos įmonės rankose. Tačiau dėl to sumenko miško darbų, kuriuos atlieka rangovai, kontrolė, padidėjo iškertamos medienos kiekiai, prasčiau atkuriami miškai, todėl Latvija prarado tarptautinį FSC sertifikatą. Nemanyčiau, kad turėtume eiti kaimynų pramintu keliu. Šią vasarą teko lankytis netoli Lietuvos sienos esančiame Dobelės miške, garsėjančiame išlikusiais senovės baltų reliktais, tačiau, nors miškas valstybinis, teko mokėti ir už kelius, ir lankytojo mokestį, taip pat pirkti informacinį lankstinuką. Lietuvoje tikrai to nėra, – stebėjosi R.Judickas.
Prienų miškų urėdo R. Judicko įsitikinimu, dabartinis valstybinių miškų valdymo modelis Lietuvoje pasiteisina, daugelis urėdijų dirba efektyviai, tai rodo ne tik jų ekonominiai rodikliai, bet ir investicijos, skiriamos miško apsaugai, kelių tvarkymui ir tiesimui, poilsiaviečių įrengimui, moderniai technikai įsigyti ir kitoms reikmėms. Savo žodžius urėdas pagrindė skaičiais iš Prienų miškų urėdijos ūkinės veiklos.
– Miškų urėdijos pajamos už 2015 m. aštuonis mėnesius siekia 2245,7 tūkst. Eur, per šį laikotarpį pardavėme 46,6 tūkst. kub. m apvaliosios medienos. Pagaminome ir pardavėme 2,3 tūkst. kub.m kirtimo atliekų. Rinkoje esant medienos pertekliui, jos kaina šiemet buvo 7 proc. mažesnė, nei pernai. Visgi gavome 138,8 tūkst. eurų finansinio pelno, į valstybės biudžetą sumokėjome 1144,7 tūkst. Eur įvairių mokesčių. Per pirmąjį pusmetį į mišką sugrąžinome ne 70 proc., o apie 120 proc. lėšų, gautų pardavus iškirstą mišką – buvo atkurta 169,3 ha, įveista 9,2 ha miško, rekonstruotas 1,3 km kelias N.Ūtos girininkijoje, nutiesta 0,9 km naujo kelio Gojaus miške, nuolatinei kelių priežiūrai panaudota 112,1 tūkst. eurų. Šiais keliais naudojasi ir privačių miškų savininkai, ir vietos gyventojai, – pasakojo Robertas Judickas. – Mūsų veiklą reglamentuoja daugybė įstatymų, taisyklių, kontroliuoja įvairios tarnybos, inspekcijos. Negalime darbus atlikti skubotai, juolab atmestinai. Privalome išlaikyti ekologinę pusiausvyrą gamtoje – kiek miško iškertame, tiek privalome atsodinti (tai aktualu ir nuo gamtos stichijų nukentėjusiuose plotuose), paisydami biologinės rūšių įvairovės, nemažindami miško vertės. Tuo tarpu privačių miškų savininkams daugelis reikalavimų yra neprivalomi…
Apie tai, kad Prienų miškų urėdijos miškai tinkamai prižiūrimi, liudija ir šiemet gautas tarptautinis NEPCon sertifikatas. Visgi, valstybinės miškų įmonės vadovo teigimu, nors Miškų urėdijos finansinė padėtis palyginti nebloga, sukauptų lėšų ji negali naudoti darbuotojų mokos fondui didinti – miškininkų atlyginimai per 2008 metų krizę buvo sumažinti 30 proc. ir iki šiol neatstatyti, nors vis daugiau kitų sričių darbuotojų išsikovoja, kad socialinis teisingumas būtų įgyvendintas.
– Miškų urėdijoje dirba 90 žmonių. Naujų darbuotojų nebeįdarbiname, verčiamės su esamais žmogiškaisiais ištekliais, nors įvairių pavedimų, priskiriamų funkcijų, atsakomybės kasmet pridedama vis daugiau. Pavyzdžiui, vadovaujant aplinkos ministrui V.Mazuroniui, miškininkai netgi buvo įtraukti į regioninių mobilių grupių sudėtį, norėta, kad jie, be savo kasdieninių pareigų, dar dalyvautų ir naktiniuose reiduose… Tiesa, dabartinis aplinkos ministras šį reikalavimą atšaukė, – sakė urėdas.
Miškininkai yra atsakingi ir už valstybinių, ir už privačių miškų priešgaisrinę saugą. Urėdas demonstruoja įdiegtą kompiuterinę miškų stebėjimo sistemą ir pasidžiaugia, kad šiemet, esant dideliam sausringumui, urėdijai priklausančiuose miškuose kilo vos du gaisrai, kurie buvo laiku pastebėti ir užgesinti.
Urėdas R.Judickas akcentuoja ir miškų apsaugos nuo kenkėjų bei ligų svarbą: „Miškininkai nuolat rūpinasi miškų sveikata, stebi, kad į medžius neįsimestų kenkėjai ir įvairios ligos. Dėl sausros šiemet ypač nukentėjo eglynai, jie tapo neatsparūs žievėgraužiui tipografui, todėl, aptikus kenkėjų židinius, teko iškirsti apie 2 tūkst. kubinių metrų medienos. Šiek tiek pavėlavus, miško nuostoliai galėjo būti triskart didesni.“
R.Judicko teigimu, miškininkai ne tik saugo miškus ir jo žvėris, bet ir sudaro sąlygas kultūringam žmonių lankymuisi, aktyviam poilsiui gamtoje. Kasmet tvarkomos ar įrengiamos naujos poilsiavietės žmonių lankomose vietose – per pastaruosius metus už europines ir nuosavas lėšas atnaujintos poilsiavietės Giraitiškėse, Žvėrinčiaus miške, prie Guostos ežero, tvarkomos Atminties tako skulptūros, kitais metais bus įrengta poilsio aikštelė prie Nemuno už vasaros estrados. Anot pašnekovo, norėtųsi, kad miškų lankytojai saugotų miškininkų sukurtą turtą, neniokotų pastatytų įrengimų ir stendų, nepaliktų šiukšlių. Patyrusio miškų specialisto pastebėjimu, miško lankytojų kultūra pastebimai auga.
Miškuose problemų ir darbų netrūksta apskritus metus, todėl gal tik Miškininko dienos išvakarėse, kuri šiais metais minima rugsėjo 19 dieną, atsiranda proga trumpam stabtelti, įsiklausyti į save, skirti daugiau laiko kolegų poreikiams, kartu su jais nuoširdžiau pabendrauti.
– Ankstesniais metais Miškininko dieną švęsdavome susibūrę į kokią nors sodybą, vėliau kilo mintis kartu kelioms dienoms išvykti į kokią nors pažintinę ekskursiją. Džiaugiuosi, kad ši graži tradicija tęsiasi daugelį metų, su kolektyvo nariais apvažinėjom Lietuvos regioninius parkus, pajūrį, panemunės pilis. Lankėmės Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kaliningrade, turėdami tikslą giliau pažinti mūsų ir kaimynų istoriją. Kopėme į kalnus Slovakijoje, grožėjomės Saksonijos gamta, o šį rugsėjį kelionės maršrutas mus nuvedė į Vengriją ir Rumuniją. Šiose šalyse žavėjo ne tik kalnai, istoriniai senamiesčiai, bet ir kaimuose išlikusi autentiška aplinka, išsaugotos senosios tradicijos. Tai, kad paprastai iš kelionės sugrįžę kolegos klausia, o kur vyksime kitąmet, rodo, kad tokių išvykų, atitrūkimo nuo darbo, aplinkos pasikeitimo žmonėms reikia. Džiaugiuosi, kad kelionės keičia ir žmonių tarpusavio bendravimą, jie tampa draugiškesni, pakantesni. Pailsėję, pasisėmę naujų emocijų, žmonės tampa darbingesni, – mano R.Judickas.
Paklaustas, ko norėtų palinkėti urėdijos darbuotojams profesinės šventės proga, urėdas susimąsto:
– Norėčiau, kad urėdijos kolektyvas būtų darnus, susiklausęs, susitelkęs ties svarbiausiais darbais. Linkėčiau, kad kolegos miškininkai išliktų ištikimais miško fanatikais, tikrais savo darbo profesionalais, nuoširdžiai tarnautų visuomenei, surastų bendrą kalbą su miško lankytojais ir paskatintų juos saugoti gamtą bei gerbti mūsų darbą…
Prienų miškų urėdas R.Judickas sako, kad profesinės šventės proga stengiasi išvengti pompastikos, neišskirti vienų darbuotojų iš kitų. Bet šiemet Miškininko dienos išvakarėse bus proga visiems kolektyvo nariams susirinkti ir pasveikinti vieną darbuotoją. Urėdijos informatikui Klemensui Banioniui bus įteiktas generalinio miškų urėdo padėkos raštas ir padėkota už profesionalumą, sąžiningumą, atsakomybę, nepriekaištingą darbą miškų žinyboje. Pasak R.Judicko, šiuo informacinių technologijų diegimo darbe laikotarpiu Klemensas labai svarbus žmogus urėdijoje, be jo sustotų labai svarbūs miškininkų veiklos barai.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *