Rugsėjo 1-oji. Kur Tave surasti, mano buvęs Mokytojau?

Kelinta, keliolikta ar net keliasdešimta rugsėjo 1-oji, kai Tu ją stebi iš šalies – per televizorių ar būdamas nors širdimi mokykloje… Tu apie ją galvoji, nors Tavo rugsėjai jau praeity, dešimtmečiais skaičiuojami. O jei Tave pakviečia į mokslo metų pradžios šventę? Jei dar Tavo žodis reikalingas? O jei dar plyksteli galimybė suktis mokinių šurmulyje nors valandėlę per savaitę?
Tu lauki nors mažo spindulėlio dėmesio, prisiminimo. Juk taip mylėjai savo klasę, savo dalyką, veiklą su vaikais… Galėtų brūkštelėt nors mažą atviruką, jei toliau išbirę buvusieji mokiniai. Nemadingi tie atvirukai, kas čia rašinės ranka, dar adreso ieškos, į paštą neš…
O gal Tavo buvęs mokytojas arti? Gal jį pasiektų Tavo gėlės žiedas? Jei ne, tai bent paskambink, jis laukia… Kaip ir kvietimų į mokslo metų pradžią… Galėtų geltonieji autobusiukai nors vieną dieną per metus atvežti ir mokytojus senjorus į jiems šventas vietas – mokyklas… Įdomu, kiek buvusiųjų pakvies, prisimins kiekviena mokykla… Žinau, kad kol kas nėra tokios statistikos. Bet tikiu, kad atsiras… Galėtų būti mūsų krašto senjorų mokyklų darbuotojų koks registras, kad adresą surastum – ar namų, ar kompiuterio. Kas to imtųsi? Kas pirmas?
Šiandienos senjorų svetainėje – buvusių mokytojų mintys apie jų pastebimus šiandienos džiaugsmus mokykloje, apie tai, kas neramina.

Anarsija ADAMONIENĖ (Prienai):
– Mokykla visais laikais buvo ir tebėra jaunystės grožio, džiaugsmo, svajonių ir pirmosios meilės namai. Visada kūrė ir kuria geresnį, tobulesnį, pažangesnį ateities žmogų. Palaimingi ir šie laikai, kai įvairiausių žinių lobynai lengvai prieinami per internetą, vis gausiau leidžiamas įvairias enciklopedijas. Reikia pasidžiaugti, kad šiuolaikiniai moksleiviai suvokia mokslo svarbą, domisi ne viena kuria nors mokslo šaka, bet stengiasi aprėpti daugelį sričių. Tai rodo kad ir tos televizijos laidos „Tūkstantmečio vaikai“. Daugelis džiaugsmingai prisipažįsta, kad domisi matematika, literatūra, sportuoja, lanko dar muzikos mokyklą, dalyvauja chemikų, istorikų olimpiadose. Visada žiūriu šias laidas, stebiuosi vaikų žiniomis, žvalumu, energija, gyvenimo džiaugsmu. Tikrai Lietuva nežus! Jaunimas gyvybingas, protingas. Dabartiniai mokytojai moka su jaunimu bendrauti, išmano pedagogiką, psichologiją, tampa jaunųjų draugais, vedliais į žinių pasaulius – be prievartos ir bausmių.
Kad mokymas ir auklėjimas yra gerame kelyje, rodo ir respublikinės dainų ir šokių šventės, įvairios olimpiados, literatų sąskrydžiai, įvairūs žinių konkursai. Kiek daug įvairiausių talentų išgirstame, pamatome! Kokia nepaprasta šventė yra „Dainų dainelės“ konkursas! Koks mokytojų ir mokinių entuziazmas siekiant meninio tobulumo!
Džiugu, kad vis daugiau abiturientų valstybinius egzaminus išlaiko „šimtukais“, kad sekasi studijuoti bent keletą specialybių prestižiniuose universitetuose. Nereikia bijoti, jei studijuoja užsienyje…
Bet čia ir sukluskime! Ar ne per mažai ugdomas patriotiškumas? Ar išeina iš mokyklos jaunuolis, nusistatęs išlaikyti savo tautinį identitetą ir orumą, padėti savo vargšei tėvynei, jai aukoti savo žinias, darbą ir laiką? Ar ne per mažai mokyklose tautinių organizacijų veiklos? Kur skautai? Ar jie tampa savivaldos organizacija, aprėpiančia ir tautinį auklėjimą, ir prižiūrinčia visą mokyklos tvarką, kaip, prisimenu, buvo senojoje mūsų „Žiburio“ gimnazijoje? Bet apie tai jau turėtų būti ir atskiras straipsnis. Dar, manyčiau, turėtų būti sugrąžintos karinio rengimo pamokos, ugdančios patriotiškumą, vyriškumą, džentelmeniškumą, netgi etiketą. „Smetonos laikais“ tas pamokas vesdavo Kęstučio pulko, reziduojančio Prienuose, karininkas – orus, mandagus, griežtas ir elegantiškas. Žygiavimas, karinių dainų dainavimas per šias pamokas ištaisydavo jaunuolių laikyseną, stiprino pasitikėjimą ir bendrumo – kolektyviškumo jausmus, pagarbumą vienas kitam, o ypač mergaitėms. Negirdėta tada apie pasityčiojimą…
Na, ir dar! Ar negalėtų būti sugrąžinti bendri mokyklos pasilinksminimai – šokių šeštadieniai su kokia nors „menine“ programa. Kur dabar jaunimas linksminasi? „Plotuose“? „Tūsuose“? „Diskotekose“? Tai pavojinga moraliai, daugeliui nepriimtina, neoru ir per brangu. Senojoje mokykloje pasilinksminimo vakarai buvo organizuojami pačių mokinių organizacijų – skautų arba jaunalietuvių, juose dalyvaudavo ir mokytojai. Mokytojas J. Eidukevičius prisiminimuose pasakoja: „Pamatau kur kampe sėdinčią mergaitę, išvedu ją šokti pirmutinę, vos užgrojus naujam šokiui, ir žiūrėk – jau po to visi ją šokdina“. Taip buvo ugdomas džentelmeniškumas, pagarba, na, ir džiaugsmas. Tarp šokių buvo ir bendrai padainuojama, pažaidžiami liaudiški žaidimai. Visus išjudindavo „polka su ragučiais“, kurią „vesdavo“ koks šaunuolis mokyklos „kavalierius“ arba mokytojas, įdomus būdavo „literatūrinis valsas“, intymesnis „gėlių valsas“. Linksmintis be alkoholio ir rūkalų, viešai parodyti savo pagarbą arba simpatiją mergaitei buvo šaunumo dalykas. Neiti į bendrus pasilinksminimus, lindėti kampe per šokius buvo nevyriška, nešaunu, gėdinga. „Viskas mokykloje turi auklėti“, – sakydavo a. a. direktorius J. Zalieckas. Taigi – ne tik pamokos, pasilinksminimai, bet ir apranga – tvarkinga, vienoda, kukli ir elegantiška – ir mokytojų, ir mokinių. O kaip dabar yra? Ak, tas margumynas! Bet ir vėl – tai atskiro straipsnio reikalas…
Tikėkim, kad mūsų šauni tautinė mokykla vis tobulės, kad mūsų mokytojai ir jaunimas atkakliai sieks žinių, puoselės tautinį ir dorovinį orumą, kad mūsų tėvynė klestės! Džiaugsmingų naujų mokslo metų!

Vanda KAČERGIENĖ (Birštonas):
– Aš 40 metų dėsčiau istoriją. Kaip gera tapo po 1990-ųjų, kai vaikams galėjau sakyti TIESĄ, tai, ką galvoju. Man tai buvo didelis džiaugsmas. Įsivaizduojat, Šapokos istorija ant tavo stalo klasėje! Tarybiniais metais aš klausydavau Amerikos balso, todėl vis norėdavosi įterpt atsargiai kokių žinių vaikams, ypač vyresniems. O tuomet Lietuvos istorijos vadovėlis, prisimenat, buvo plona knygelė, vaikai ją nelabai mėgo. Aš labai džiaugiuosi, kad vaikai dabar gali mokytis daug kalbų mokykloje, o anksčiau tik rusų daugiausia pamokų buvo. O kokios galimybės važinėti, pažinti kitas šalis! Stipriausieji anglų kalbos mokytojai birštoniečiai O. Silevičienė, Vileikienė, A. Kisielius yra užmezgę daug ryšių su užsienio mokyklomis, vaikai išvažiuoja svetur, turi galimybes tobulinti kalbą, pamatyti, pažinti pasaulį. Labai gražu.
Mokyklose daug įvairios veiklos, meno dalykų. Tikrai daugiau nei buvo kadais. Tik anksčiau nereikėjo mokėti už būrelius, o dabar už viską turi apmokėti tėvai. Jei atlyginimai nedideli ar tėvai visai be darbo – ką daryt? Vaikui jau ir užkirstas kelias. Negerai, taip neturėtų būt.
Dabar per didelė laisvė vaikams, anksčiau jie buvo drausmingesni, gerbė mokytojus. O šiandien ir nusikeikia, ir net rūko mokykloje. Kai kada ir patys tėvai nejaučia pagarbos mokyklai. Laisvė – gerai, bet kai mes ją ne taip suprantam, kai nejaučiam ribų… Aš už ją, bet ir už pagarbą bei kultūrą. Vaikai dabar agresyvesni. Pernai išdaužė mano šiltnamio langus. Tėvai prašė, kad tik nesikreipčiau niekur, patys sudėjo stiklus, nors ir atvirkščiai. O man taip norėjosi, kad būtų dirbę pridarę eibių vaikai… Užglostom juos ir tada laukiam pagarbos. Stebuklų nebūna, ką sėjam, tą pjaunam. Man „skauda“, kad jaunimas iš Birštono išvažiuoja. Dabar miestelis toks gražus, o jaunų žmonių mažai. Net darbuotojų, sako, trūksta. Anksčiau turėjau pagalbininkę namams tvarkyt, dabar nėra ką pasisamdyti…

Regina VINTIENĖ (buvusi Prienų rajono švietimo skyriaus vedėja):
– Mane džiugina išgražėjusios mokyklos, faktas, kad netrūksta specialistų. Mokyklos kasdienybe tapo informacinės technologijos. Įvairūs projektai, mainų programos leidžia vaikams tobulėti, bendrauti su kitų šalių bendraamžiais. Jaunimas gali mokytis užsienyje. Mokymo, ugdymo įstaigose daugiau demokratijos, kai sprendžia patys mokiniai. O liūdina nesibaigianti mokyklų reforma, taip vadinama tinklo optimizacija, kai uždarinėjamos kaimo pradinės mokyklos. Ekonominė nauda neaiški. Neužtikrinta galimybė mokiniui pasirinkti mokyklą. Ką bekalbėti apie darželinukų, mokyklinukų maitinimą? Viskas sujaukta. Liūdina mokytojų ir mokinių santykiai, netgi kai kurių tėvų požiūris į mokyklą, mokytoją. Man nesuprantama šiandienos Švietimo skyriaus pozicija, gal pasikeitusios funkcijos… Dabar, kiek tenka išgirsti, mokyklų niekas negina, valdžios požiūris – valdiškas. Galbūt tai irgi viena iš priežasčių, kodėl trūksta pagarbos mokytojui, mokyklai… O finansavimas mokinio krepšelio iškraipo mokymo procesą ir jo rezultatus. Mokyklų vadovai stengiasi išlaikyti visus, kas „atneša“ tą krepšelį. Nesvarbūs tampa mokinio gebėjimai, reikalingos tinkamiausios jam pedagoginės pagalbos paieškos, kad tik tas krepšelis liktų . Taip ir „pametam“ mokinį, ugdymo kokybę krepšeliuose, varžytuvėse dėl jų.

Antanas Krūvelis (Užuguostis):
– Kai daugiau nei pusę savo gyvenimo (46 metus ) darbu buvau susietas su mokykla, nejučia savęs paklausiu, – ar patenkintas likau pasirinktu darbu, ar ką nors keisčiau, jeigu turėčiau galimybę iš naujo pradėti savo darbinę veiklą? Galbūt ką nors ir keisčiau, bet jokiu būdu ne darbą. Nekeisčiau į nieką tuos tūkstančius vestų mokiniams pamokų, to neblėstančio, kupino jaunatviško šurmulio mokyklos gyvenimo. Tas nenutrūkstamas ryšys su mokykla tebesitęsia, nors jau trylika metų prašoko (kaip greitai), kai po paskutinės pamokos klasėje uždariau duris. Ir, matyt, tebesitęs visą gyvenimą, nes jį primena ir primena užkalbindami buvę mokiniai.
Šiandien, praėjus tiek metų, kai neturi tiesioginio kontakto su mokyklos gyvenimu, gal ir nėra taip paprasta nusakyti, kas šiandieninėje mokykloje džiugina ir kas neramina. Daugiausia apie mokyklų dabartį, jų problemas sprendžiu iš to, ką paskaitau spaudoje, ką išgirstu iš šiandien mokyklose dirbančių bei besimokančiųjų, žinoma, ir ką pats pamatau, pastebiu.
Kas džiugina? Visų pirma mane džiugina išaugęs moksleivių kūrybiškumas. Šiandieninės mokyklos gebėjimas ugdyti moksleivių kūrybines galias, jos mokėjimą sužadinti moksleiviams norą kurti, padedant jiems atsiskleisti, įdiegiant moksleivių pasitikėjimą savo jėgomis, visa tai negali nedžiuginti. Tai liudija kartas nuo karto „Gyvenime“ pasirodantis jaunųjų kūrybos puslapis, kurį visada su malonumu perskaitau Tai patvirtina ir Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos išleidžiamas Prienų rajono moksleivių kūrybos almanachas „Prienų krašto vyturiai.“ Skaitai, analizuoji jaunųjų kūrybą ir atsistebėti negali jų kūrybiniu įžvalgumu, juos supančio pasaulio pastabumu, mąstymo gilumu ir pilietišku susirūpinimu. Ir smagu, jog tų vyturiukų yra visose mokyklose. Arba, argi gali ko nors nedžiuginti, pavyzdžiui, kai uždainuoja „Žiburio“ gimnazijos choristai, vaikinų ansamblis. Klausytum ir klausytum. Taip puikiai dainuoti, muzikuoti gali tik labai geras ir gražus jaunimas. Tokie jie ir yra. Džiugina ir matytos televizijos laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai,“ kuriose moksleiviai parodo ganėtinai gilias įvairiapuses žinias, platų savo akiratį. Džiugina šiandieninių moksleivių išaugęs gebėjimas kūrybiškai panaudoti informacines technologijas bei augantis jų kompiuterinis raštingumas. Pozityvu ir tai, jog mokyklų bendruomenėse vis tvirčiau įsitvirtina laisvas, pagarbus, be nereikalingos įtampos bendravimas.
Na, o ką kalbėti apie tai, kas neramina? Švelniai tariant – trūkumų, kurie neramina, irgi ne tiek jau mažai. Paminėsiu tik vieną. Mano manymu,vienas iš svarbiausių dabartinėje švietimo sistemoje trūkumų yra – moksleivių teisių perdėtas akcentavimas, savotiškai „pamirštant“ jų pareigas. Man atrodo, kad moksleivių teisės ir pareigos (ir ne tik moksleivių) gali normaliai funkcionuoti tik tarpusavio sąryšyje. Nė viena pusė neturėtų būti prioritetinė ( o gal pareiga ir galėtų būti šiek tiek prioritetinė?). Dabar mokyklose egzistuojanti moksleivių teisių ir pareigų nelygybė – gimdo daug neigiamų dalykų.

Elvyra Kalinkevičienė (Balbieriškis):
– Prabėga gražuolė vasara. O ją keičia ruduo. Rudenėlis gamtoje ir gyvenime, tik vienas kartojasi, o kitas negrįžtamas, bet abu palieka daug įvairių prisiminimų gyvenime.
Esu profesionali pensininkė, bendrauju su studijų, klasės draugais, gerbiu tikrus buvusius kolegas, myliu artimuosius, kurių gretos vis retėja. Bendrauju ir su buvusiais auklėtiniais, maloniais prisiminimais dalijamės susitikimų metu. Labai išgyvename matydami griuvėsiais pavirtusią mūsų mokyklą. Lenkiu galvą prieš fizikos mokytojus. Rugpjūčio 23 – 24 dienomis dalyvavau Perlojoje vykusiame LFMA forume. Jo metu fizikai aptarė būsimus darbus ir gaires naujiems mokslo metams. Kartu tai buvo ir vasaros atostogų palydėtuvės. Vasara padovanojo ir daugiau gražių renginių. Džiaugiuosi labai įdomiais renginiais Šilavoto Davatkyne. Ten vykstantys renginiai sutraukia daug žmonių. Kartais ir man tenka pabūti gidu, nes ten gyvenau, kai mokiausi Šilavoto septynmetėje mokykloje. Ten aš sugrįžtu į vaikystę, randu savo pėdsakus, išsitraukiu į paviršių svajones. Džiaugiuosi ir mūsų gydytojomis, čia užaugusiomis ir rūpestingai mus gydančiomis. Ir dar gerais kaimynais. Jie – likimo dovana.
Mielai nuvykstu į atlaidus kaimynų bažnyčiose, susitinku su giminėmis, pažįstamais, pabendrauju, aplankau ir besiilsinčius kapinėse. Įdomūs užsiėmimai trečiojo amžiaus universitete. Taigi ir būdama senjore gyvenu įdomų gyvenimą, sukuosi panašiai kaip ir dirbdama mokykloje.
Kas mane liūdina ir kelia nerimą? Žmonių sumaterialėjimas, susvetimėjimas. Trūkinėja ryšiai tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, tarp mokytojų ir mokinių. Jokios pagarbos, o ką jau kalbėti apie pasitikėjimą, meilę ir dvasingumą.
Visai nesvarbu, kokie mes esame – linksmi ar liūdni, rudenėlis atėjo. Su ilgesiu pamojuokime išskrendantiems paukščiams. Pasilikime su visais rūpesčiais ir džiaugsmais, nuauksintais lapais, kuriuos mindysime ir murmėsime gailėdami prarasto vasariško grožio. Vakarais dažniau pakelkime akis į pasakiškai gražų dangų, kuriame milijonai žvaigždžių, ir taip nurimkime žinodami, kad tai yra mūsų visų. Niekas jų nenupirks, nepavogs ir neaptvers tvorom. Mielieji, saugokime, mylėkime vienas kitą ir mūsų visų Žemę bei Dangų.