Mitingas, nutiesęs kelius Atgimimui

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo vykęs mitingas buvo pirmoji vieša antisovietinė demonstracija po 1972 m. „Kauno pavasario“ ir pirmasis valdžios nesankcionuotas mitingas sovietmečiu. Nors pastaruoju metu jo atminimą nustelbia Sąjūdžio gimimas ar Baltijos kelias, šis mitingas tapo keliu į masinį visuomenės sujudimą, simboliniu reiškiniu einant Atgimimo link.
fa98ccf7a07f4121275ed2ce2815d1fd3b394b18Pagrindiniai mitingo organizatoriai buvo Lietuvos Laisvės Lygos aktyvistai Antanas Terleckas ir Vytautas Bogušis, rezistentas Petras Cidzikas, katalikiškojo pogrindžio atstovai su Nijole Sadūnaite priešakyje. Mitingo organizatorių tikslas buvo susirinkus taikia demonstracija pagerbti Molotovo-Ribbentropo pakto aukas. Kad informacija pasklistų, daug prisidėjo Vakarų radijo stotys ir net komunistų partijos laikraštis „Tiesa“. Pastarajame buvo išspausdintas skelbimas, raginantis nepasiduoti grupės ekstremistų provokacijoms ir nedalyvauti mitinge.
– Mano vyras, perskaitęs skelbimą, nusprendė nuvažiuoti pasižiūrėti, kas gi ten vyks. Jis buvo puikus Lietuvos istorijos ir geografijos žinovas, patriotas, tikėjęs, kad Lietuva gali būti savarankiška valstybė, – prisiminimais dalijasi prieniškė Leonora Kalantienė.
Tuo metu Kalantų šeima gyveno Gargžduose. Tad Juozas, į „Žiguliukus“ įsisodinęs žmoną ir paauglius sūnus Gintarą ir Marių, ankstų sekmadienio (rugpjūčio 23 d.) rytą išvyko į Vilnių. Nors šeima mėgo keliauti ir daug keliavo, šįkart buvo smalsu pamatyti, kaip vyks pirmasis Lietuvoje mitingas, nukreiptas prieš tuometinę valdžią.
– Vyras buvo ne tik romantikas geologas, bet ir drąsus, jei ryžosi tokiai kelionei, – sako L.Kalantienė.
Ji prisiminė, kad „Tiesoje“ išspausdintame pranešime nebuvo nurodytas mitingo pradžios laikas, todėl nuvykus į Vilnių teko sukinėtis centre ir laukti.
– Pamatę tvarkingoje kolonoje atžygiuojantį gal šimto žmonių būrį su juodais kaspinais atlapuose, prie jų prisijungėme ir mes. Mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo ant neaukštos pakylos kalbėjo A.Terleckas, N.Sadūnaitė ir kiti organizatoriai, virš galvų laisvai plazdėjo trispalvė, garsiai ir vieningai sugiedojome Lietuvos himną. Vėliau buvome paraginti tvarkingai išsiskirstyti, – prisimena L.Kalantienė. – Visgi man didžiausią įspūdį paliko ne kalbos (visi patyliukais taip kalbėjome), bet plazdanti trispalvė ir iš širdies viešai ir garsiai giedamas himnas. Buvo labai gera.
Jos teigimu, mitinge iš pradžių „aštrių“ kalbų nebuvo – buvo smerkiamas Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, Stalinas ir Hitleris dėl jų įvykdytų nusikaltimų žmogiškumui ir Baltijos valstybių okupacijos. Tik vėliau, jau žmonėms pradėjus skirstytis, pasigirdo, greičiausiai su organizatoriais nesuderinti pasisakymai, kad Lietuvoje nėra laisvės, kad mes pavergti, buvo reikalaujama Lietuvos nepriklausomybės ir pan. Dauguma šių kalbėtojų vėliau viešai savo žodžių atsisakė.
Nors aikštėje zujo daugybė „stebėtojų“, o aplink aikštę esančių namų languose buvo pilna filmavimo kamerų ir fotoaparatų, mitingo dalyvių niekas netrukdė. Gal buvo bijoma didelio būrio užsienio korespondentų?
Vėliau, žinoma, KGB, komunistų partijos ir kitų struktūrų „dėmesio“ sulaukė ne tik mitingo organizatoriai, bet ir jo dalyviai.
– Vyras dirbo Naftos žvalgybos ekspedicijoje, ten, vietinio komunistų partijos komiteto iniciatyva, netrukus po mitingo buvo surengtas jo „teismas“. Buvo pakviesta ir žurnalistė, turėjusi parašyti pasmerkiamąjį straipsnį. Vyras, rengdamasis „teismui“, pasirašė kalbą, kurioje kėlė klausimus, ar tikrai Lietuva negali būti savarankiška, ar išgyventume, nes neturime žemės turtų. Ilgai buvo diskutuojama ir vietoj pasmerkimo gavosi palaikymas, o korespondentė negalėjo parašyti straipsnio, – prisiminė L.Kalantienė.
Tačiau Juozas Kalanta, nors ir nebuvo viešai pasmerktas, vėliau iš darbo buvo atleistas. Kai geografas norėjo įsidarbinti mokykloje, jo ten taip pat nepriėmė. Jokio darbo susirasti jis negalėjo daugiau nei metus, iki prasidėjo Atgimimas. Tai atsiliepė sveikatai – pradėjo negaluoti širdis, atsirado kitų sveikatos problemų.
Leonora Kalantienė „teisiama“ nebuvo, nors taip pat užėmė aukštas pareigas – buvo žemės ūkio susivienijimo „Klaipėdos žemės ūkio technika“ direktoriaus pavaduotoja ekonomikai. Kaip pati svarsto, gal todėl, jog manė, kad sakysiu: „Važiavome, kur vyras vežė“.
Vėliau Leonora ir Juozas Kalantos tapo aktyviais Gargždų Sąjūdžio nariais, veiklą tęsė ir 1994 m. persikėlę į Leonoros gimtinę Prienus. Ir daugybėje mitingų dalyvavo. Anot Leonoros, jie nesijautė didvyriais, atlikusiais žygdarbį, kaip suprato, taip elgėsi – toks laikmetis buvo.
Manoma, kad mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo ilgiau ar trumpiau pabuvojo apie tris tūkstančius žmonių, o pirmieji kelių drąsuolių garsiai ištarti tiesos žodžiai po metų buvo pakartoti šimtatūkstantinės minios Vingio parke, minint 50-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines.
Laima Duoblienė

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo vykęs mitingas buvo pirmoji vieša antisovietinė…

Posted by Laikraštis „Gyvenimas“ on 2015 m. rugpjūčio 21 d.

Rubrikoje „Mums rūpi. Rūpinkimės kartu!“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *