Kai iš dangaus biro gėlės…

Gyvenime yra įvykių, kurie laikui bėgant įgauna vis didesnę prasmę, o nuklydus į prisiminimus atgyja ne tik veidai, spalvos, garsai, bet juos pajunti ir visa esybe. Toks buvo Baltijos kelias, palikęs šviesiausius atsiminimus.
1Minint 50 – ąsias Molotovo – Ribentropo pakto metines, saulėtą 1989 m. rugpjūčio 23 dieną, lygiai 19 val. pasigirdus radijo signalams, 650 km susikibusių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Taip mes, Baltijos šalių gyventojai, išreiškėme norą būti laisviems. Spėjama, kad kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą. Baltijos kelio 222 – 223 kilometre stovėjo Prienų rajono ir Birštono žmonės, o iš Pociūnų aerodromo pakilusio balto dvisparnio An – 2 biro gėlės.
Mano pašnekovas šio lėktuvo pilotas prieniškis Petras BĖTA. Jam, kaip ir visiems Baltijos kelio dalyviams, net ir po daugelio metų tos dienos įvykiai įstrigo visam gyvenimui.
Tuo metu Petras Bėta buvo kooperatyvo „Aviapaslauga“ direktorius. Kooperatyvo pilotai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose ir lėktuvais skraidindavo žmones. Baltijos kelio akcijoje skristi ir gėles mėtyti pasiūlė Sąjūdyje dalyvavęs tuometis Kauno valstybinio dramos teatro režisierius Algimantas Norvilas. Petras nedvejodamas sutiko. Sąjūdžiui nepriklausė, bet, kaip ir daugelis žmonių, buvo patriotiškai nusiteikęs ir aktyviai dalyvavo visuose renginiuose.
Baltijos kelyje skristi ruošėsi dviem lėktuvais An-2. Vienas priklausė buvusiai SDAALR (savanoriška organizacija armijai, aviacijai ir laivynui remti), kitą išnuomavo iš MAP-o (Ministerstvo aviacionoj promišlienosti).
Baltijos kelio akcijos dieną skrydžių valdymo centras Rygoje, be kurio leidimo nebuvo galima skraidyti, SDAALR ir Civilinės aviacijos valdybos administracijos Lietuvos padaliniams skrydžius uždraudė. „Aviapaslaugos“ kooperatyvą , matyt, pamiršo, nes jo nebuvo nei viename, nei kitame sąraše. Pagelbėjo ir buvęs Prienų sklandytuvų gamyklos Skraidymų bandymų stoties viršininkas Algimantas Virbickas, pasinaudojęs asmenine pažintimi su Kauno dispečeriais, leidimą An-2 skristi gavo.
Pakilęs iš Pociūnų, Petras Bėta pasuko Aleksoto link. Kartu skrido ir lakūnas Algimantas Virbickas, užsienio žurnalistams pasirengusi vertėjauti Petro žmona Irena ir gėles barstyti įsiprašęs Kauno draudimo kompanijos agentas Gediminas Vaškelis. Nusileidę Aleksote tikėjosi rasti keliolika puokščių. Buvo priblokšti pamatę jų kelis sunkvežimius. Visos buvo gražiai surištos, su atvirukais, palinkėjimais Lietuvai. Tilpo tik trečdalis. Kitos išvažiavo į Taujėnų skraidymų aikštelę, kurioje abu An-2 turėjo papildyti gėlių atsargas.
Petras Bėta mena, kad pakilęs į orą buvo vėl priblokštas. Šįkart nepaprasto reginio, atsivėrusio prieš akis. Visos Kauno gatvės buvo pilnos mašinų ir judėjo viena kryptimi – į Savanorių prospektą, iš ten– Baltijos kelio link. Ta kryptimi pasuko ir An-2. Pasiekęs tikslą ekipažas ėmėsi darbo. Gėles mėtė prie atdarų lėktuvo durų parašiutinėje sistemoje pakibęs Gediminas. Jas padavinėjo Irena ir Algimantas. An-2, šokinėdamas per laidus, skrido maždaug 10 m aukštyje. Išbarstęs krovinį, nusileido Taujėnų skraidymo aikštelėje.
Dėl kamščių keliuose gėlių sunkvežimiai iš Kauno Taujėnų nepasiekė. Puokštės nepražuvo – žmonės jomis kelio viduryje išdėliojo užrašus „Laisvę Lietuvai“. Taujėnuose į lėktuvus krovė tik vilniečių suneštas gėlės, jų buvo gerokai mažiau nei Aleksote. Nesulaukę užsienio žurnalistų į Petro ir Algimanto pilotuojamą An-2 įsėdo kino operatorius Robertas Verba, žurnalistė Laima Pangonytė, Baltijos kelio koordinatorius Algimantas Norvilas. Planas buvo toks: 19 val. iš Panevėžio Vilniaus link Baltijos keliu skrenda ir gėles barsto Bėtos pilotuojamas lėktuvas. Tuo pat metu nuo Vilniaus pajuda kitas An-2.
Radijo ryšys su prieniškio lėktuvu buvo transliuojamas per radiją, iš kurio A. Norvilas nuolat informuodavo apie žmonių srautus. Kai kur jų buvo per mažai. Kad nenutrūktų grandinė, žmonės kabinosi virvėmis. Artėjant prie Panevėžio grandinė storėjo, o į šonus nusidriekusios žmonių virtinės, anot Petro, priminė dešras. Lygiai 19 valandą pakilo rankų miškas. Iš pažeme skrendančio lėktuvo pabiro gėlės. Operatoriai dirbo išsijuosę, bet jiems labai trukdė metamos gėlės.
Bėta mena, kad Pangonytė išlipo iš lėktuvo visa aplipusi žiedlapiais, žiedlapiais aplipę ir objektyvai. Pasakodama įspūdžius žurnalistė sakė, kad gėlės jai asocijavosi su laidotuvėmis… Ir tikrai, laidojome savo vergovę.
Išlaipinęs svečius, pilotas pasuko namų link. Pakeliui praskrido virš piketuotojų, susibūrusių prie karinio Nemuno objekto Pakuonyje. Jiems taip pat numetė gėlių. Per radijo stotį pasigirdo neramus dispečerio balsas, lakūnams įsakyta kuo greičiau grįžti namo – skrydžiu labai domisi specialiosios tarnybos.
Jau kitą dieną Pociūnuose apsilankė „angelai sargai“ iš KGB. Atvažiavo „viliuku“, kalbėjo lietuviškai. Bėtos teiravosi apie švedų dovanotą žemėlapį (1989 metų liepą Pociūnuose vyko Baltijos šalių taurės sklandymo varžybos. Švedai turėjo Anglijoje spausdintą Lietuvos žemėlapį su visais aerodromais. Tais laikais tai buvo retenybė. Prieš išvykdami žemėlapį padovanojo Bėtai). Jis nesigynė. Kitą dieną žemėlapį liepė atvežti į Vilnių. Sostinėje kalba su saugumiečiais buvo apie skrydį, kas filmavo, kaip filmuota medžiaga pateko į užsienį. Pasakė, kad nefilmavo, jokios medžiagos užsieniui neperdavė. Paleido, bet neilgam. Po kelių tokių vizitų pilotas pasiskundė sąjūdiečiui Aleksandrui Abišalai. Jis apie tai liepė papasakoti didžiulėje salėje susirinkusiems žmonėms. Petro kalba buvo paviešinta per radiją, televiziją. Daugiau saugumas nesikabinėjo.
Minint Baltijos kelio 23-iąsias metines vėl pasižymėjo mūsų krašto aviatoriai. Buvo ketvirtadienis. 15 val. iš Pociūnų aerodromo pakilęs taip pat baltas lėktuvas An- 2, kurį pilotavo prieniškiai Jonas Janušauskas ir tas pats Petras Bėta, pakartojo 1989 metų rugpjūčio 23 dienos istorinį skrydį. Jį, kaip ir tuomet, vainikavo iš dangaus pabirusios gėlės. Jas mėtė taip pat prieniškis, parašiutininkas Aidas Varanauskas. Skrydį filmavo Rimas Pakeris. Skrido ir Irena Bėtienė. Šįkart nepraleidau progos ir aš. Gėlės iš dangaus džiugino Ukmergės, Panevėžio ir Pasvalio Baltijos kelio mitingo dalyvius.
Skrydis buvo įspūdingas, nors ir nelengvas. Stiprus, gūsingas vėjas, nepastovios oro masės lėktuvą blaškė kaip šapelį, aplenkiant vietines audreles lakūnams tekdavo gerokai nukrypti nuo maršruto. Bet po audros žemę staiga užliedavo skaistūs saulės spinduliai ir apglėbdavo vaivorykštės juosta. Skrendant į Ukmergę teko grožėtis net penkiomis laumės juostomis! Kelias į Panevėžį nebuvo toks įspūdingas, bet siurprizas laukė žemėje – aerodrome mus sutiko garsusis lėktuvų konstruktorius Vladas Kensgaila ir Panevėžio aeroklubo direktorius Bronius Zaronskis. Pas mitingo dalyvius skrido ne tik An-2, bet ir naujausias Vl Kensgailos kūrinys VK-9, kurį pilotavo pats konstruktorius, bei šešiavietis „Piper“. Jį valdė Br. Zaronskis. „Piper“-is mus lydėjo ir skrydyje į Pasvalį. Aidui išbarsčius paskutines gėles, pasukome namo. Padangė buvo giedra, bet lėktuvą blaškė, kaip ir anksčiau. Pociūnus pasiekėme jau leidžiantis saulei.
Skrydžio iniciatorius buvo Lietuvos aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas. Iš dangaus byrėjo Prienų floristikos salono „Ritos gėlės“ savininkės Ritos Naujalienės dovanotos gėlės.
Onutė Valkauskienė

Gyvenime yra įvykių, kurie laikui bėgant įgauna vis didesnę prasmę, o nuklydus į prisiminimus atgyja ne tik veidai,…

Posted by Laikraštis „Gyvenimas“ on 2015 m. rugpjūčio 20 d.

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *