Baltijos kelias „nepaleidžia“

Aviakompanijos „AirBaltic“ lakūnas Aras Apavičius gimė ypatingą dieną – 1989 m. rugpjūčio 23 -iąją. Tuo metu, kai visa Lietuva susikibusi už rankų stovėjo Baltijos kelyje, būsimo lakūno tėtis Rimas ir sesutė Viktorija, į Akušerinį skyrių palydėję mamą Dainorą, rymojo po Prienų ligoninės langais. Po pietų pasaulį pirmu riksmu pasveikino per 4 kg sveriantis berniukas.
Apie gyvenimą, prasidėjusį nuo Baltijos kelio ir jame besitęsiantį, ir kalbamės su Aru.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA– Ar jautiesi išskirtiniu, ypatingu, kad Dievulis lėmė gimti tuomet, kai visi stovėjo Baltijos kelyje?
– Ypatingas nesu, visgi didžiuojuosi šia diena labiau nei savo gimtadieniu. Manau, kad ši data labai ypatinga, žmonės kadaise įgyvendino nuostabią ir labai drąsią idėją.
– Gal žinai, kodėl tokį išskirtinį vardą tau tėvai išrinko?
– Žinau, kad turėjo būti kitas, gana dažnas, bet viena teta sujaukė visus planus ir tapau Aru. Dabar visai patinka.
– Ar draugai vaikystėje, paauglystėje atkreipdavo dėmesį į tavo gimimo datą, ar sutapatindavo su Baltijos keliu, ar Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymo diena?
– Deja, ne, gaila, nes mieliau minėčiau Baltijos kelią, nei savo gimtadienį. Vaikai istorija dažniausiai nesidomi, galbūt tai spraga švietimo sistemoje… O suaugę kukliau švenčia gimtadienius, taigi šventės liko atskiros.
– Kada ir ką sužinojai apie Baltijos kelią?
– Mama man dažnai pasakodavo, bet būdamas vaikas mažai galvojau, kas ta laisvė. Dabar jaučiuosi labai laimingas, gimęs Lietuvoje, o ne Sovietų Sąjungoje. Paaugęs tuo ėmiau domėtis labiau – nuostabu, kaip tokia galybė žmonių tais laikais sugebėjo susirinkti į tokį masinį protestą.
– Gimei jau beveik nepriklausomoje Lietuvoje. Ką manai apie laisvę, okupaciją ir pan.?
– Kaip ir visi laisvos Lietuvos vaikai, myliu savo šalį. Nejaučiu jokios nostalgijos praeičiai – gimiau pačiu laiku. Okupacija – baisus dalykas, žmonės buvo įkalinti sistemoje, kur blaivus mąstymas neegzistavo, dar ir dabar daugelis bamba, kad prie ruso buvo geriau. Nebuvo. Ačiū Dievui, mūsų maža šalelė ištrūko. Žinoma, padariniai mūsų vystymuisi baisūs, tačiau esame atsitiesę. Neneigsiu, rusų kalba man iki šiol ausį rėžia, bet gal dėl to, kad ji tokia „kapota“.
– Papasakok apie save. Gimei Prienuose, vėliau persikėlėt į Kauną, paaugęs laisvą laiką vėl leidai Pociūnuose…
– Visiems sakau: aš – iš Prienų! Išsikraustėme, kai man buvo dveji, mokykloje domėjausi daug kuo, nuo meno iki krepšinio, vėliau visgi apsistojau ties aviacija… Dešimtmetis vėl ,,grįžau“ į Prienus, tiksliau, į Pociūnus, ten pradėjau užsiiminėti Jaunųjų sklandytojų mokykloje. Vėliau, sulaukęs penkiolikos, tapau Kauno apskrities aviacijos sporto klubo nariu, ėmiau sklandyti. Kad ir kaip gaila, pradėjus studijuoti, sklandymą teko apleisti. Nors vis dar turiu galiojančią sklandytojo licenciją, ore sklandytuvo kabinoje esu praleidęs apie porą šimtų valandų, tačiau dėl laiko trūkumo sklandytuvus iškeičiau į lėktuvus… Beje, kartais, nuvažiavęs į Pociūnus, su Igoriu Bykovu dar paskraidau!
– Kodėl pasirinkai civilinę aviaciją?
– Manau, kad joje daugiausia romantikos ir laisvės.
– Esi aviakompanijos „AirBaltic“ lakūnas. Kuo ypatingas šis darbas?
– Beveik prieš dvejus metus kartu su prieniškiu Ingu Kindaravičiumi, baigę VGTU A.Gustaičio aviacijos institutą, gavome darbą „AirBaltic“ kompanijoje Rygoje. Mes abu antrieji pilotai, skraidome kanadietiškais orlaiviais Dash 8 Q400. Maršrutai patys įvairiausi – 60 krypčių, tai Rytų ir Vakarų Europa, Skandinavija, Rusija. Manau, kad ši kompanija pakankamai lietuviška, daug skrydžių vyksta iš Vilniaus, daug kolegų – lietuviai. Kartais tenka skristi kartu su prieniškiais, labai patyrusiais pilotais Audriumi Jančiausku ir Ramūnu Janušausku. Yra kolegų iš įvairiausių šalių, tai irgi patirtis – malonu ir įdomu pakalbėti apie tautų skirtumus, naudinga lavinti anglų, rusų kalbos įgūdžius.
– Kas darbe labiausiai žavi?
– Darbe, kaip ir daugelį, labiausiai džiugina privilegija net ir tamsią žiemos dieną pakilti virš debesų, kur šviečia saulė. Kaip ir kiekvienam pilotui, didelis iššūkis ir didelis malonumas valdyti sudėtingą „mašiną“ įvairiomis oro sąlygomis, net ir didžiausio eismo oro uostuose.
– Gyvenimas, prasidėjęs Baltijos keliu, toliau tęsiasi šiame kelyje?
– Taip, dažnai tenka važinėti maršrutu Kaunas – Ryga. Dar dažniau tenka skristi virš jo. Dažniausiai skraidome iš Rygos, kartais iš Vilniaus ar Talino – galima sakyti, kad tai – Baltijos kelio motyvas.
– Kur tavo namai – Kaune, Rygoje?
– Dabar jau sunku pasakyti. Daugiausia laiko gyvenu Rygoje, dažnai nakvoju įvairių šalių viešbučiuose, kai nedirbu, grįžtu į Kauną, į Pociūnus. Norėčiau sakyti, kad ten mano namai, tik nežinau, ar dar galiu.
– Kokie ateities planai? Ar turi draugę, ar galvoji apie šeimą, vaikus? Kur – Lietuvoje ar Latvijoje – bus tie namai, kuriuose bėgios vaikai?
– Mano draugė nukeliavo su manimi į Rygą, ji dirba kitoje aviakompanijoje skrydžio palydove. Taip, kuriame šeimos ,,projektą“, kurį greičiausiai įgyvendinsime Lietuvoje. Jau įpratome gyventi ,,ant lagaminų“, tuo kol kas šiek tiek ir mėgaujamės.
– Kokią matai ateities Lietuvą? Ar prireikus gintum jos nepriklausomybę, ar stovėtum Baltijos kelyje?
– Manau, netiesa, kad nebebūtų kam stovėti Baltijos kelyje. Patriotiškumas yra mūsų kraujyje ir jeigu 50 metų okupacijos jo nesunaikino, tai 25 metai laisvės – tuo labiau. Pažiūrėkite, kokia užsispyrusi tauta esame, net krikšto mums įsiūlyt šimtus metų nepavyko. Netikiu, kad kas nors sugebėtų iš mūsų laisvę atimti. Manau, kad Lietuvos ateitis – Europa, tampame modernia valstybe, tačiau savo šaknų nepamiršome. Dažnai matau į Vilnių skrendančius senučiukus Amerikos lietuvius, galbūt paskutinį kartą grįžtančius į Tėvynę. Net Amerika jų pilietiškumo nesunaikino.
Laima Duoblienė 

Aviakompanijos „AirBaltic“ lakūnas Aras Apavičius gimė ypatingą dieną – 1989 m. rugpjūčio 23 -iąją. Tuo metu, kai visa…

Posted by Laikraštis „Gyvenimas“ on 2015 m. rugpjūčio 20 d.

Rubrikoje Kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *