Teliko 10 iki 100 metų: džiaugiasi, skaito, augina, konservuoja… Jos gyvenimo moto pagal Šv. Benediktą: „Melskis ir dirbk“

Būtent taip gyvena jiezniškė Petronėlė Senapėdienė, buvusi puiki dantų gydytoja. Ją pažįsta ne tik mūsų kraštas, bet ir aplinkinių rajonų, nes šeimomis, tiesiog kartomis plūste plūsdavo į Jiezno stomatologijos kliniką ieškoti tos gerosios dantų daktarės. P.Senapėdienė ministerijos skyrimu į Jiezną atvyko 1957- aisiais tik trims mėnesiams, laikinam darbui. Tačiau vyr. Meilus surado galimybes specialistę pasilikti. Ir taip miestelis tapo Petronėlei mieliausia vieta.

Petronėlė prie savo džiaugsmų - knygų ir  jau  paruoštų  perkelti  į  šiltnamį, lysves  daigų (net  bulvės jau su  didokais ūgliais).

Petronėlė prie savo džiaugsmų – knygų ir jau paruoštų perkelti į šiltnamį, lysves daigų (net bulvės jau su didokais ūgliais).

O gyvenimas jos, anot pačios Petronėlės, buvo labai sunkus, pilnas negandų. Tik ką ištekėjusios džiaugsmą aptemdė juodi debesys – į paskutinį pokario išvežimą pateko tėvai: tėtis atsidūrė lageryje, mamą su broliu ištrėmė į Sibirą. Vėliau laukė naujas skausmas – mažos mirė abi pirmosios dukrelės Linutė ir Eglutė (5 savaičių ir pustrečių metukų). Kaip sako Petronėlė, ji nežinojo, kur bėgti ieškoti vietos savo širdies skausmui sumažinti. 1984 m. palaidojo pusketvirtų metų slaugytą vyrą. Po 43 metų darbo mažino etatus, reikėjo palikti mėgstamą darbą ir gerą kolektyvą. Po šios Petronėlės pavadintos negandos, jau būdama per 70 metų, ambicingai ir sėkmingai prasitęsė stomatologo veiklos licenciją ir pateko į naują, anot jos, geriausią per gyvenimą kolektyvą, Prienuose, kur dirbo beveik iki 80 metų. Pati važinėjo automobiliu, kėlė kvalifikaciją seminaruose, konferencijose, gilinosi į naujoves, domėjosi profesijos naujienomis. Laimė, užaugo jos trečioji atžala Romanas, kuris savo didele meile mamai atpirko visas negandas.
– Gal ir pradėkime nuo svarbiausio – šiandienos džiaugsmų. Kokie jie?
– Visi mano džiaugsmai štai šiose nuotraukose (ant komodos įrėminta sūnaus Romano, anūko Justo šeimos, anūko Pranuko, proanūkės Emilijos fotografijos – aut. pastaba). Į jas žiūriu kasdien nuo ankstyvo ryto. Dievas davė man kompensaciją, didelę dovaną už sunkų gyvenimą – nuostabų sūnų su jo šeima. Romanas daug metų dirba Kultūros ministerijoje. Dar tik mėnuo, kai grįžo iš Kaliningrado. Ten ketverius metus dirbo kultūros atašė pareigose Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate. Ne kartą ir aš buvau nuvykusi pas sūnų, dalyvavau jo organizuojamuose kultūros renginiuose pristatant Lietuvą. Pernai buvau Nesterove vykusiuose lietuvių kultūros dienų renginiuose. Iki šiol nepamirštu patirtų įspūdžių: sulaukiau daug padėkų iš rusų žmonių už sūnų. Nustebau, kaip šiltai jie priima mus. Aukštas Rusijos valdininkas įteikė man didelę gėlių puokštę ir pasakė daug gražių žodžių apie Romaną kaip žmogų, kaip tarnautoją iš Lietuvos. Argi gali būti kas maloniau kiekvienai mamai? Romanas man kompensavo viso sudėtingo gyvenimo skriaudas. Tegul tik jam sekasi, tegul sekasi viskas Pranuko ir Justo gyvenimuose. Kokie supratingi, mane labai mylintys ir gerbiantys du anūkai! Justas padovanojo mūsų visų princesę – proanūkėlę Emiliją. Puiki sūnaus šeima, miela marti Eglė, viešųjų ryšių specialistė, jos tėvai, ir Justuko žmona Daina, advokatė. Skaitau svoto Prano Treinio knygas. Visais jais labai didžiuojuosi, visi baigę mokslus ar studijuoja. Laukiu greičiau kuo daugiau proanūkių. Tai mano naujausi džiaugsmai. Noriu per laikraštį padėkoti už labai nuoširdų jubiliejinį sveikinimą buvusiam merui Vytui Bujanauskui, kur parašyti gražūs linkėjimai ir man, ir net mano šeimai.
DSC_0623Labai vertinu mokslą, mėgstu knygas (kelios sienos lentynų su gausia solidžia biblioteka – pasaulinės klasikos serijos, istorijos knygos, enciklopedijos ir t.t.). Skaitau, skaitau, skaitau… Dabar baigiu svoto Prano Treinio „Meilės pasagą“. Rašo jis vaizdinga, gyva kalba. Geriausias mano laikas – su knygomis. Einu kas sekmadienį į bažnyčią, daugiausia bendrauju su buvusia kolege, mano pagalbininke Regina Malciene. Su ja kartu dirbome gal keturis dešimtmečius. Esu jai iš visos širdies dėkinga už rūpinimąsi manimi.
Skambinuosi su savo šeima, kaip matot, turiu „ūkelį“ – prisiauginu daigų savo šiltnamiui ir dar vienai kitai prietelei. Reikia gi aprūpint geromis daržovėmis vilniečius, paruošiu jiems stiklainius daržovių. Noriu padėti, kaip galiu.
– Grįžkime keletą dešimtmečių atgalios. Kaip atrodė tuomet Jieznas – aplinka, žmonės? Juo labiau, kad žmones pažinote iš arčiau, nes buvote ir visuomenininkė …
– 1957 – aisiais, kai atvykome, miestelis buvo rajono centras, nedidelis, bet sutvarkytas. Patiko mums (vyras įdarbintas rajono vykdomajame komitete). Ligoninės vyr.gydytojas V. Meilus buvo supratingas, jautrus, aukštos kultūros, labai geranoriškas darbuotojams, tikras vadovas. Atvažiavome iš Suvalkijos, kur buvome pajutę truputį kitokių žmonių tarpusavio santykių. Mes su vyru – dzūkai, todėl čia, Jiezne, mums buvo saviau. Be to, po nelaimių nesvarbu buvo aplinka, norėjau tik dirbti, dirbti ir padėti žmonėms. Buvau ligoninės profsąjungos pirmininkė, teismo tarėja, atsakinga už civilinę gynybą. Vyr. gydytojas pasiūlydavo mane eiti šias pareigas, žmonės balsuodavo. Mėgindavau paprieštarauti, kodėl visur aš, o ne kiti. Ponas Meilus tvirtai sakydavo, kad nepadarys kiti taip …Ir turėdavau paklusti, jausdama didelį pasitikėjimą manimi.
– Kaip vertinate šias dienas?
– Šiandien labai susipriešinę žmonės. Turim laisvę, Nepriklausomybę. O esam nepakantūs vieni kitems, kažko nepasidalinam, smerkiam, teisiam. Sūnus diplomatas, o aš nemoku diplomatijos, apgalvojusi sakau visiems tiesiai į akis, bet atsargiai, kad neužgaučiau žmogaus. Stengiuosi kuo daugiau skaityti. Manau, labiausiai man per gyvenimą padėjo Šv. Benedikto žodžiai „Melskis ir dirbk“. Tą uoliai ir dariau, užtat šiandien esu laiminga, kad tik sveikata nepalūžtų…
– Įžengėte į paskutinį šimtmečio dešimtmetį, vis neturite laiko, vis skubate. Ko palinkėtumėt žmonėms?
– Tegul visi būna nuoširdesni, geresni vieni kitiems. Tebūna visi sveikesni, per daug savęs nelepina. Kol pajėgia, tegul eina, juda, randa ką veikti. Jaunesni tegul turi darbą Lietuvoje. Pastebiu, kad kai kurie šiais laikais vengia darbo, o mes gi darbščių žmonių tauta. Aš per gyvenimą neturėjau nė vieno nedarbingumo lapelio, išskyrus gimdymus. Darbas nuo senovės gelbėja kiekvieną tautą.

Parengė Angelė Bajorienė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Senjorų svetainė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *