Tarptautiniame „Bočių“ festivalyje

Kovo 14 d. Birštono pagyvenusių žmonių bendrijos „Bočiai“ nariai bičiulių iš Kauno kvietimu dalyvavo tarptautiniame „Bočių“ festivalyje, kuris buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 25 – mečiui pažymėti.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Ankstyvą šeštadienio rytmetį lipome į gaivų, švarų Audriaus Siniakovo vairuojamą autobusą „Neoplan“. Šventišką nuotaiką skaidrino Audriaus paslaugumas senjorams, kiekvienas jautėmės laukiamas. Pavasarėjančiu keliu netrukus pasiekėme laikinąją sostinę.
Tautos namuose (buvusiuose profsąjungų rūmuose) mus pasitiko Kauno „Bočių“ kapela „Ainiai“. Tautiniais drabužiais pasipuošusios Kauno senjorės kiekvienam atvykusiam (32 žmonėms) įteikė pavasariu alsuojančias puokšteles. Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriaus pirmininko pavaduotojas Antanas Vilkas prisegė Lietuvos Nepriklausomybės simbolius – trispalves juosteles. Šeimininkai garbingai iš mūsų rankų priėmė Birštono vėliavą ir patalpino ją šalia Lietuvos, Ukrainos, Kauno, Jonavos, Rygos, Jūrmalos ir Latvijos vėliavų.
Iškilmingai nuskambėjo Lietuvos himnas. Kauno „Bočių“ pirmininkė Marija Garšvienė pristatė šventės svečius, tarp kurių buvo LR Seimo narės Irena Degutienė bei Vida Marija Čigrijienė, tuometis Kauno meras Andrius Kupčinskas, Ukrainos konsulas Lietuvoje Vygantas Balandis, generolas Sergėjus Medalovas, LPS „Bočiai“ pirmininkas d. Petras Ruzgus, Kauno, Birštono, Jonavos bočiai, saviveiklininkai iš Rygos bei Jūrmalos. Marija Garšvienė apibūdino brolių ir sesių padėtį Ukrainoje, išreiškė mūsų solidarumą su Ukrainos tauta ir pakvietė visus pagerbti šviesų žuvusiųjų atminimą tylos minute.
Šventės svečiai kreipėsi į bočius, išreikšdami padėką už darbą ir, svarbiausia, už indėlį, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Nuaidėjo Kauno bočių ansamblio „Ainiai“ atliekama daina „Brangiausios spalvos“, ritmiškai sukosi šokėjai, pasipuošę geltonomis, žaliomis ir raudonomis juostomis. Jūrmalos pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas, vadovaujamas Andrej Ušacky, padovanojo trankius šokius „Gegužinės valsas“, „Jaunųjų priėmimas“, „Žvangučiai ir pasagos“ ir pakvietė visus bendrai dainai „Lietuva brangi“.
Rygos lietuvių tautinių šokių kolektyvas „Bijūnas“, vadovaujamas lietuvių bendruomenės pirmininko Rolando Žalnieriaus, atvežė gausų lietuvaičių būrį, pasipuošusį lietuviškais tautiniais rūbais. Nuotaikingai skambant lietuviškoms dainoms, jie sušoko „Patrepsėlį“, „Stoviu aš parimus“, „Vakaruškos“ ir „Sėdėjau aš daržely“.
Trankius svečių iš Latvijos šokius pakeitė Birštono „Bočių“ choro „Sidabrinė gija“, vadovaujamo Toliamos Ragienės, dainos: „ Kol aš esu dar čia“, „Tėvų namai“ (duetas Onutė Gratulevičienė ir Toliama Ragienė), „Gimtinė“ ir „Paimkim Lietuvą visi ant rankų“. Paskutinei dainai pritarė visa salė, o gausiais aplodismentais lydimą chorą pakeitė Jonavos „Bočių“ ansamblis, kuris padainavo „Lietuvi, ar tau negaila?“, „Nuostabi gimtinė“ ir „Eina garsas“. Šventinį koncertą tęsė Kauno ansamblis „Ainiai“, vadovaujamas Vincento Kursos. Nuskambėjo nuaidėjo aukštaičių krašto daina „Lietuva“ ir dainos: „Tu, motule, miela“ ir „Mano žemė – Lietuva“.
Marijos Garšvienės paraginti su ąžuolų lapais ir pavasarinėmis puokštelėmis rankose ant scenos susirinko visi šventinio koncerto dalyviai, jie užtraukė „Ąžuolai žaliuos“. Dainininkus scenoje pakeitė padėkos žodžius tarę bendrijų ir ansamblių vadovai. Kauno „Bočių“ pirmininkė Marija Garšvienė visus dalyvius pagerbė padėkomis ir šventiniais suvenyrais. Svečiai, atvykę ne tuščiomis rankomis, apdovanojo šeimininkus gėlėmis, suvenyrais, atsivežtine duona ir tradiciniais šakočiais. Sveikinimo ir padėkos žodžiai už puikų renginį buvo skirti Kauno „Bočių“ pirmininkei Marijai Garšvienei.
Prie bendro vaišių stalo ir šokių salėje mezgėsi pažintys. Ir niekas nesiskundė skausmais, pavargusiomis kojomis, kitais negalavimais.

Jau vakarėjo, kai Birštono „Bočiai“ apsilankė Petrašiūnų kapinėse prie kunigo, teologijos mokslų daktaro, poeto Ričardo Mikutavičiaus kapo. Jam būtų sukakę 80 metų. Jau septyniolika metų, kai jo netekome, o gėlės prie paminklo nevysta, dega ilgesio žvakės. Jo pagerbimui sugiedojome „Marija Marija“, padėjome gėlių, uždegėme žvakes, pasimeldėme ir pasidalinome potyriu, kada ir kur kiekvienam iš mūsų teko pabendrauti su nepaprastos sielos kunigu Ričardu Mikutavičiumi.
Tik keletas žingsnių, ir mes prie paminklo Lietuvos lakštingalai Salomėjai Nėriai. Vėjyje besiplaikstanti suknelė sustingusi amžiams, kasa nusvirusi per pečius – poetė visiems tokia miela, pažinta ir artima. Nerasi mūsų kartos žmogaus, kuris nemokėtų jos ketureilio. Mes meldėmės prie jos paminklo ir mintyse niūniavome eilutes „Mūsų dienos kaip šventė“, prisiminėme jos ankstyvąją kūrybą „Anksti rytą“, brandžius posmus „Diemedžiu žydėsiu“ ir karo metų poeziją „Per lūžtantį ledą“. Šiais metais poetei būtų sukakę 111 metų, ji mirė prieš 70 metų.
Tą pačią dieną mes iškylavome, dainavome, šokome ir pabaigai susikaupėme amžino poilsio vietoje. Toks ir yra GYVENIMAS.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“
bendrijos pirmininkė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *