Stebėkime Kaliningradą ir aplinkui

Ketvirtadienį, po Vilniaus geležinkelio stotyje mūsų specialiųjų tarnybų sukelto aliarmo – sustiprintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) ir policijos pajėgos akyliau tikrino, ar iš Rusijos į Kaliningrado sritį važiuojančiame traukinyje nėra „mandagiųjų žalių žmogeliukų“ – socialiniuose tinkluose jau teko perskaityti kelių Rusijos politikos „specialistų“ komentarus, esą toks reidas buvo beprasmiškas ar net juokingas. Vėliau VSAT vadovas Rokas Pukinskas viešai paaiškino, kad iš traukinį pasienyje tikrinusių Lietuvos konsulų buvo gauta pranešimų, esą juo grupėmis vyksta privalomai karinei tarnybai tinkantys jaunuoliai. Vėliau išsiaiškinta, kad jie turi vizas (spėju, kad pranešime turėtos galvoje ne vizos, o specialieji tranzito dokumentai, kuriuos būtina turėti per Lietuvą iš ir į Kaliningradą keliaujantiems Rusijos piliečiams), bilietus, todėl parengtis atšaukta, o traukinys vyko toliau.
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas žiniasklaidai aiškino, esą, „buvo gautas signalas“ apie grupėmis traukiniu važiavusių Rusijos jaunuolių. „Galėjo būti įtarimas, kad galbūt važiuos ir kariai. Tokiu atveju, traukinys yra sustabdomas, kariškiai išlaipinami ir grąžinami. Tokių atvejų yra pasitaikę. Bet šį kartą važiavo jūreivių mokyklos studentai. Tai jie buvo praleisti“, – teigė J. Olekas. Į klausimą, ar pagrįstas buvo ta proga specialiųjų tarnybų sukeltas aliarmas, p. Olekas atsakęs, kad saugumo priemonių buvo imtasi tam, „kad nevažiuotų kiti“.
Neturiu jokios abejonės, kad tokia Lietuvos valdžios institucijų reakcija yra visiškai adekvati. Ne tik dėl to, kad keletą kartų važiuojant rusiškais traukiniais į Kaliningrado sritį teko stebėti daugelio keleivių šnypštimą, palydint dokumentus tikrinančius Lietuvos pareigūnus – todėl iki dabar esu tikras, kad tie traukiniai, dokumentų patikros procedūros yra neprasta galimybė provokacijoms. Jeigu jas kelti kažkam rastųsi noro. Jeigu šnypštimą buvo galima girdėti prieš porą metų – sąlyginai normaliais laikais „prieš Ukrainą“, savaime suprantama, kad dabar po ištisus metus trukusio propagandinio smegenų plovimo patikros procedūrų metu kondicionuotas oras ten dar labiau įkaista.
Nesiimsiu čia išsamiai analizuoti neigiamos Rusijos piliečių reakcijos priežasčių. Tačiau aš susidariau įspūdį, kad mažų mažiausia iš jų yra ta, kad tų traukinių keleiviai jaučiasi keliaujantys per Lietuvą iš vieno savo šalies regiono į kitą ir mūsų šalis jiems su savo patikromis yra svetimkūnis nesusipratimas. Kuris tiesiog erzina. Žinia, Rusijos švietimo sistema ir valstybinė propaganda nesiima didelių pastangų siekti, kad jos piliečiai bent jau pagarbiai vertintų tai, kas jiems nepriklauso. Laisvė piktintis svetimu pasauliu ir rodyti panieką tam, ką laikai politiniu nesusipratimu (pvz., Lietuvos nepriklausomybe) – ko gero, viena nedaugelio Rusijos piliečiams likusių laisvių.
Tačiau ir kitas Lietuvos tarnybų demonstratyviai parodyto susirūpinimo aspektas. Šiek tiek domėjęsis Rusijos konfliktų kurstymo technologijomis, turiu teisę manyti, kad šios šalies specialiosios tarnybos ir katinė žvalgyba jei ne šiuo konkrečiu atveju, tai šiais konkrečiais laikais akylai tyrinėja mūsų atitinkamų tarnybų reakciją į provokuojančius veiksmus ties pažeidimo riba. Viena vertus, jeigu šalis, susidurianti su 15 metų nepatirtais ūkiniais sunkumais, vis dėlto ryžtasi stačiai pleškinti savo biudžeto pinigus, keliant apmokymams, kaip teigiama, 80 tūkst. kariškių (tai atsakymas, kas norėjo tikėti, kad po savanoriškų komandiruočių į Ukrainos Rytus, Rusija nebeturi kovoti parengtų pajėgų) ir visas keturias su Europa besiribojančias karines apygardas, reikia būti tikriems, kad ji išbando visus prieinamus pigesnius būdus patikrinti „potencialaus priešo“ (t. y. Lietuvos) tarnybų budrumą.
Tai nieko nauja. Prieš keletą metų Lietuvos viduryje nukritęs Rusijos naikintuvas – taip pat skraidė ne pas mūsų mergužėles ar samanės, o veik neabejotinai tikrino Lietuvos oro kontrolės veiklą ir tada dar tik pradėjusios NATO oro policijos tarnybos gebėjimą reaguoti į incidentą. Skirtumas tik tas, kad iki dabar visi žaidimai, kada mūsų politikai ir kariškiai buvo užsimaukšlinę mandagumo kaukes, rusai taip pat, ir linksėjo vieni kitiems į akis formaliai pripažindami įvykus atsitiktinį incidentą, kuris atsitiko dėl „žioplumo“. Tokioje veikloje žioplumo nebuvo nei tada. O dabar jau, galima įtarti, tas pajacų kaukes visi nusiėmę. Viskas yra labai rimta.
„Šią žemę 700 metų valdė germanai, – šią savaitę Kaliningrade vykstančiame Pasaulinio visų rusų liaudies soboro metu pripažino Maskvos stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas. – Dabar Kaliningrado sritis turi būti ne šiaip gynybinis Rusijos forpostas, ne tik užkardijantis Rusijos skydas, bet ir materialinių kultūrų bei traukos švyturio sinteze dvasinio gyvenimo. Ši žemė turi tapti mūsų tikėjimo krikščioniškomis vertybėmis sala, viduryje vakarietiškos kultūros tautų.“
Dabar jau miręs Čekijos prezidentas, dramaturgas ir disidentas šia proga, spėju, pasakytų: didžiausia Rusijos problema yra ta, kad ji nežino nei kur prasideda, nei kur baigiasi. Mums belieka atskirai spėlioti, ką reiškia į tokį aukštį iškelta dviejų dėmenų dvasinio gyvenimo sintezė: „žalieji žmogeliukai“, raketos „Iskander“, tankai, patrankos.
Pagyvensim – pamatysim. Bet iliuzijų jau nebeturėkite.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *