Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi…

Marijus Giraitis, Prienų „Žiburio“ gimnazija, IVc klasė

„Jeigu žodžiai yra žmonių kūnai, tai dar daugiau jie yra žmonių sielos. Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi“, – rašė Justinas Marcinkevičius. Perfrazuojant poetą, kalba – tai lyg identifikacijos priemonė, visai kaip tapatybės kortelė, tik kiek kitokio pavidalo ir daug išsamesnė. Iš esmės, nė nebūtina pažinti kalbančio žmogaus, užtenka poros jo ištartų sakinių ir jie klausančiojo galvoje per akimirką suveikia kaip geografinis, socialinis, kultūrinis orientyras, nusakantis kalbėtojo tapatumą.
Aišku, pagal kalbą atpažinti užsienietį gali pasirodyti išties keblu, juk reikia mokėti daugybę kalbų, kad tam tikri išgirsti žodžiai natūraliai signalizuotų, kokia kalba šnekama, – tai, rodos, diplomuoto filologo verta lingvistinė užduotis! Tačiau ir be kalbotyros žinių įmanoma nusakyti žmogaus tautybę. Pavyzdžiui, temperamentingąjį italą atpažinti padeda ypač jausmingi rankų mostai, sakoma, jog net užsikimšęs ausis suprasi, ką jis kalba, nes kiekvienas gestas iliustruoja vis kitą mintį: tobulai atliktas darbas bus įvertintas suglaustu nykščiu ir smiliumi ore nubrėžiant nematomą liniją, o sukiojant pirštą prie žando pagiriamas skanus patiekalas; o štai anglą nuo amerikiečio atskirti pagelbėja priebalsių tarimas: tikras britas praktikuoja aukštuomenei būdingą tartį, neišryškindamas r raidės žodžių pabaigoje. Galbūt todėl kartais ir nesuprantam užsieniečių, juk jie kalba save įprasmina visai kitaip nei mes, jų kalbos dvasia kita… Tačiau čia, Lietuvoje, net ir keisčiausi senieji žodžiai nesukliudo atskirti tikro lietuvio – retas kuris girdėdamas vietoj a tariamą o („vokar“ (vakar) „vosara“ (vasara), „margoita“ (mergaitė) neatpažins aukštaičio, arba dzūkavimų „ciltas“ (tiltas), „labų dzienų“ (laba diena) „dziedulis“ (senelis) nepriskirs dzūkui. Aišku, tarminiai skirtumai išties ryškūs, todėl nieko keisto, jog Utenos apylinkės kaimo močiutė gali ir nesusikalbėti su šiauliečiu seneliu, nes aukštaitiškas „ūtaryt“ žemaitiškai reikš „roukoutes“, t.y. „pasikalbėti“, o aukštaičio „škarpietką“ etnografinis žemaitis pavadins „punčiaka“, kai aš sakysiu „kojinė“. Tiesiog neįtikėtina, kaip mano gimtojoje kalboje sutelpa daugybė mažesnių kalbų, tą patį daiktą pavadinančių visai kitaip. Nuvykęs į Žemaitijos kaimelį, žinoma, nesuprantu nė pusės čionykštės močiutės pasakojamos istorijos, tačiau visokiausi „ciongai“, „kapalėšiai“, „ledžingai“ ir „sierčiekos“ žaismingais pavidalais tikrai atgyja galvoje ir man įdomu klausyti tos nepažįstamos, bet kartu ir savos kalbos, man ji tokia graži, lyg išpuošta netikėčiausių garsų ornamentu. Rodos, ir ta žemaitė močiutė tapo kažkokia didinga ir ori, tikra gimtosios kalbos dvasios saugotoja. Gal todėl ir smagiau „rokuotis“ su lietuve močiute, nei malti rankomis su karštakošiu italu ar laužyti liežuvį su snobu prancūzu, nes gimtosios kalbos dvasia sujungia ir nupina bendravimo giją.
„Kalba yra atskleidžiamai pridengianti būties atvyka“, – rašė vokiečių filosofas Martinas Haidegeris. Juk žodis kaip lengvai plazdantis šydas, jis gali ir atskleisti, ir paslėpti žmogaus esybę. Ištarti žodį, žinoma, paprasta, tačiau suvokti žodžio reikšmes beprotiškai sunku. Galbūt šmaikštus aforizmas iš tikrųjų slepia skaudančią širdį, taikli metafora – tik slapta pašaipa, o beriamos dangiškos metaforos ir saldžiausi deminutyvai nebūtinai liudija šiltus jausmus. Žodis kaip kaukė, keičiu ją, pasikeičiu ir aš. Tačiau kartais užtenka vos vieno žodžio ir žmogaus mįslė tampa įminta… Pavyzdžiui, ausin užklydę „deficitas, akcizai, dividendai“ iškart praneša apie kalbos žaismingumo stokojantį ekonomą, sumedėjusį kalbos sausuolį, skrabalą ir tikrų tikriausią vaikščiojantį akcizą, o štai komiškas kalambūras „Marijona myli Joną, duok tu jai nors milijoną” išduoda sąmojingą kūrėją ar bent jau literatūros mėgėją. Išties, taikli frazė gali pritraukti dėmesį galbūt netgi labiau nei ilgiausia moksliškų žodžių prikaišiota tirada, nes „skurdi mintis slypi už įmantrios kalbos“ (Van Čungas). Galbūt kalbos ypatingumas ir glūdi jos paprastume, meistriškai parinktame žodžių derinyje, tiesa, būtinai pasakytame gimtąja kalba, nes nei viena pasaulio kalba man nepadės nuoširdžiau išreikšti savęs nei lietuvių kalba…
Tiesa, „norint daugiau pasakyti, reikia mažiau kalbėti“, – pastebėjo prancūzų rašytojas A. Periušo. Nors kodėl turiu šnekėti mažiau, jei galiu postringauti daug ir papasakoti apie save dar daugiau? Tačiau gebėjimas patylėti, ko gero, atskleidžia net tai, ko nepavyksta pasakyti žodžiu. „Yra daugybė būdų pažvelgti į žmogaus sielą: ištartas žodis, kontekstas, intonacija, žvilgsnis, judesys, veido mimika… Tai tartum kalbos ženklai, kuriuos mes, deja, prastai mokam, paviršutiniškai ir blogai suprantam“, – rašė Justinas Marcinkevičius. Vadinasi, gimtoji kalba yra daugiau nei lūpomis ištartas žodis, ją jaučiame širdimi, matome akimis, todėl net ir lietuvio tylą suprantu geriau, nei bet kokią svetimą kalbą…

Rubrikoje Kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *