Esame palaiminta, patyrusi Stebuklą tauta

Ketvirtis amžiaus didžiajam Stebuklui stuktelėjo. Prieš 25 metus mes paskelbėme Kovo 11-osios – Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Aš čia nenusišnekėjau – būtent Stebuklui. Nors ir žinau, kad Stebuklus daro tyros moralės ir labai drąsūs žmonės. Problema yra ta, kad dėl šiuolaikinės politikos grimasų, tyros moralės ir nutrūktgalviškos drąsos pasiekti užsibrėžtą tikslą nepakanka. Reikia šviesios ir mąstyti sugebančios galvos ir, deja, Stebuklo, – vienos svarbiausių prielaidų Lietuvai atkurti ir bent ketvirtį amžiaus išsaugoti savo nepriklausomybę.
Atsigręžus atgal, į 1990 -uosius, galėtume pasakyti, kad viską turėjome, net dainų už širdies griebiančių. Šokome kurti valstybę visiškai nežinodami, kad reikia sėkmės, reikia stebuklo, kuris palaimintų mūsų visų bemieges naktis, savaites be blokados „užtrenkto“ benzino, atšalusius būstus.
Perskaičius keletą svarbių anais laikais tarptautinės politikos veikėjų memuarų, anksčiau ar vėliau prieini prie siaubingos išvados: iš Sovietų Sąjungos pabėgti turėjome rakto skylutės dydžio kiaurymę. Ir – galbūt trejus metus (girdėjau protingus žmones sakant, kad mūsų vienintelei galimybei Apvaizda susimylėjo atseikėti vos kelis mėnesius). Jei nebūtume tada pasinaudoję, ko gero, per artimiausius 25 metus nebūtume gavę antrojo šanso.
Prisimenat, kodėl Kovo 11-ąją? Ko gero – jau ne. O dėl to, kad Michailo Gorbačiovo vadovaujamas SSRS Aukščiausiasis Sovietas kitą dieną rengėsi priimti SSRS respublikų išėjimo sąlygas reglamentuojantį įstatymą, kurio paskirtis buvo visiškai priešinga – padaryti viską, kad respublikų pasitraukimas būtų neįmanomas. Teisinė kolizija tarp sovietinių ir lietuviškų teisės normų būtų sukalusi tūkstančius teisinių barjerų mūsų kelyje į nepriklausomybę.
Po to – ekonominė blokada, Kovo 11 d. akto moratoriumas, grėsęs įvairiais spąstais, vėliau – jo atšaukimas ir kaip pasekmė – jau 1991 m. sausio 13 d. skerdynės Vilniuje. Dar vėliau – plebiscitas dėl nepriklausomybės pusmetį trukusių trapių paliaubų, kurių metu siautėjo OMON‘o gyvuliai, iki pat pučo Maskvoje. Net tarptautinis mūsų nepriklausomybės pripažinimas, praėjus pusantrų metų nuo jos paskelbimo, nebuvo toks ramus, kaip rodėsi. Viena vertus – euforija, kita vertus – iškart prasidėję tada jau Rusijos mėginimai Lietuvą įjungti į įvairias posovietines struktūras, pavyzdžiui, į Nepriklausomų valstybių sandraugą, tariamus laisvosios prekybos susitarimus. Ir jau 1993-iųjų vidurys – pas mus pasilikusios, vis žadančios išeiti okupacinės kariuomenės provokacijos visoje Lietuvoje – kada tapo aišku, kad toji maždaug nuo 1991 m. rugsėjo (Lietuvai tapus Jungtinių Tautų nare) iki 1993 m. vidurio (sovietinės kariuomenės išvedimo) trukusi rakto skylutė užsidarė. Ačiū Dievui, mes per ją jau buvome išlindę.
Štai ką aš vadinu Dievo siųstu Stebuklu, kuriuo mes pasinaudojome.
Netrukus, beje, kilo I Čečėnijos karas – toje daug labiau skriaustoje visuomenėje (nuolatiniai kruvini karai nuo carų laikų, vėliau visos tautos stalininė deportacija) taip pat buvo drąsių vyrų, pasižymėjusių išskirtine morale, gražiai mokančių kariauti ir šokti, tačiau ji negavo net galimybės pamėginti. O Rusijos reakcija į Čečėnijos nepriklausomybę buvo karas ir iki pamatų sugriauti miestai bei ligi dabar nenustatytas tikslus I karo metu žuvusiųjų skaičius. Dviejų karų metu iš viso, sakoma, žuvo apie 200 tūkst.
Dar prieš tai tikrosios nepriklausomybės nuo Rusijos norėjo Moldova, gerokai vėliau – Gruzija. Dabar – Ukraina. Visos šios šalys, kurios tik posovietiniu laiku mums tapo tikrai draugiškos ir broliškos, gavo karą. Didesnį arba mažesnį. Ir neturėjo Stebuklo, leidžiančio pabėgti pro trumpai atsivėrusią rakto skylutę.
Tuo metu, kada Lietuva atkūrė savo valstybę, apie jos gimimą esu prirašęs visokių dalykų. Taip pat ir visiškai kvailų. Tačiau man užtenka pravaryti per smegenis chronologiją, kurią išdėsčiau aukštesnėse trijose pastraipose, ir kyla didis noras Kovos 11 d. proga be riksmų bei skanduočių pasakyti „ačiū“ Vytautui Landsbergiui. Už jo ryžtą tais laikais, kada kitiems jis buvo ėmęs blėsti. Už jo galvoje gimusias iniciatyvas, kaip teisiškai sudėlioti barjerus, jei kada nors koks jaunas populiarus politikos beprotis užsimanytų patenkinti tam tikros dalies nostalgikų norą sugrįžti.
Tos vietos, į kurią nostalgikai norėtų sugrįžti – seniai nebėra. Nebėra tos erdvės, kur galėtum gyventi, eiti į darbą, nieko nedirbti. Nebėra pigios dešros. Kartais yra daug naftos, bet jos kaina kartais sumažėja, ir visa gerovė eina šuniui ant uodegos. Nebėra Sovietų Sąjungos. Bet apsilankyti Rusijoje ir Ukrainoje būtų naudinga.
Vienoje Kijevo aikštėje, apspitę mane it eksponatą iš Lietuvos, žmonės klausia: kaip jums pasisekė. Jūs per dvidešimt penkerius metus tapote mums nepavejami, o mes vis toj pačioj uodegoj… Drąsinau juos: pas jus tūkstančiai drąsių žmonių, jūs turite euforiją po Maidano. Pagaliau turite kai kurių vyriausybės narių ryžtą keisti gyvenimą iš esmės. Taip, bus sunku (tą dieną grivinos kursas nukrito nuo 20 iki 31 už JAV dolerį). Šią savaitę dujos namų ūkiams pabrango trigubai. Teks kentėti, susiveržti diržus, bet po poros metų pamatysite, kiek sveikatos radosi jūsų ekonomikoje.
Tik apie Stebuklą jiems nieko nesakiau. Tai Dangaus valioje. Tebūnie ir Ukrainai Apvaizda gailestinga.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *