Stipriausi esame vienybėje

Jau dvidešimt penkerius metus kvėpuojame laisve, kuri yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių ir vertybių. Iki tol mums buvo kalama į galvas, jog esame patys laisviausi ir laimingiausi „plačiosios ir šlovingosios šalies“ piliečiai. Nors ir už storų betoninių sienų, atskyrusių nuo viso pasaulio. Nors ir be pilietinių teisių, be žodžio laisvės, be galimybės demokratiškai išsirinkti savo valdžią. Juk nė vienuose rinkimuose apie kitokią alternatyvą, be tos, kurią per prievartą bruko TSKP, negalėjome nė svajoti, o rinkimų rezultatas visada būdavęs beveik šimtaprocentinis. Neva visi be išimties savo noru balsuodavę už vienintelę neklystančią partiją. Už sistemą, prievarta palaikomą bauginimais ir represijomis.
Šiandien situacija kitokia. Valdžią renkame laisvai, rinkimų pažeidimai viešinami, už juos vienaip ar kitaip baudžiama. Ir vis dėlto prasidėjus kiekvienai naujai kadencijai dažniausiai būname nepatenkinti išrinkta valdžia, o dar blogiau – jei ir savo valstybe…
Bet argi Kovo 11 – oji nebuvo didžiulis lūžis mūsų istorijoje, ar mums nesuteikė teisės viską iš esmės keisti, savarankiškai dalyvauti kuriant tokią valstybę, kurioje būtų gera gyventi visiems jos piliečiams, išsirinkti tokią valdžią, kuri būtų teisinga ir sąžininga kiekvienam Lietuvos žmogui? Argi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aktas neįpareigojo mūsų būti atsakingiems už savo valstybę, už jos nepriklausomybę ir laisvę?
Šie klausimai nėra retoriniai. Ypač šiandienos geopolitinėmis sąlygomis, šiurpioje karo prieš Ukrainą tikrovėje, o galbūt ir pasaulinio karo grėsmės akivaizdoje.
Todėl kad ir kaip nemylėtumėm savos valdžios, kad ir kiek ją plūstumėm už savanaudiškumą, už partinių ir asmeninių interesų viršenybę, neretai paaukojant tautos idealus, interesus ir gerovę, – neturime teisės užmiršti, jog Lietuva yra brangi mums visiems, ji yra ir mūsų kūnas, ir kraujas, ir siela. Čia mūsų prosenių, mūsų tėvų žemė, čia gyvens dar ne viena karta. Kaip gyvens? Kaip dabar gyventumėm be Kovo 11 – osios, be atkurtos laisvos ir nepriklausomos savo valstybės? Ar stovėdami eilėse prie būtiniausių maisto produktų ir iš po prekystalio tik išrinktiesiems ištraukiamų „delikatesų“ tebešlovintumėm okupantus, sugebėjusius atimti viską, net ir tautinį orumą? O gal būtumėm įstengę apsiprasti su pusės amžiaus senumo grandinėmis, pamiršti represijas, tremtis bei kitas pavergtos valstybės žmonių skriaudas?
Taigi turbūt nedaug šiandien beatsirastų Lietuvos gyventojų, trokštančių susigrąžinti tuos totalinio pažeminimo ir visuotinio deficito laikus, kai žemės ūkio šalyje trūko ne tik maisto produktų, bet ir daug didesnių vertybių: pirmiausia – teisės savo žemėje būti laisviems.
Nors nelengvą kelią į Nepriklausomybės atkūrimo dieną Lietuvos žmonės įveikė vieningai, drąsiai ir demokratiškai, parodydami pasauliui, kad ir maža tauta gali išsivaduoti iš totalinės sistemos gniaužtų, tačiau gaila, kad šią pergalę nulėmęs svarbiausias dalykas – vienybės galia – vis silpsta. Dėl žmonių nusivylimo, tarpusavio priešpriešos, didžiulės emigracijos nemažą dalį kaltės turėtų prisiimti valdantieji, per visus dvidešimt penkerius metus didinę atskirtį visuomenėje ir gerinę sąlygas sau.
Tačiau susilaukdami nemažai žmonių priekaištų dėl Seimo narių privilegijų, atlyginimų, daug daugiau kartų, nei kitose Europos šalyse, viršijančių vidutinį mūsų šalyje fiksuojamą atlyginimą, politikai atrėžia, jog viskas įstatymiška. O kas gi priima tokius įstatymus? Kas priima Seimo Statutą, po kurio priedanga parlamentarai gali be rimtos priežasties nesilankyti plenariniuose posėdžiuose, t.y. daryti pravaikštas, ir nebūti pašalinti iš pareigų? Jau turime N. Venckienės atvejį. Pasirodo, buvusi Seimo narė dargi svarsto prisiteisti ir atlyginimą už nedirbtą kelių mėnesių laikotarpį.
Kai eiliniai žmonės balansuoja ant skurdo ribos, patys parlamentarai nenusiteikę taupyti valstybės lėšų. Per metus kiekvienam Seimo nariui vien kanceliarinėms ir reprezentacinėms išlaidoms skiriama po 8 tūkst.124 eurų (28 tūkst. 52 litų). Kad tokią „kanceliarinę“ sumą uždirbtų minimalią algą gaunantis žmogus, jam reikėtų dirbti beveik pustrečių metų.
Todėl nesistebėkime, kad ir po 25 – erių laisvės ir nepriklausomybės metų yra žmonių, nepatenkintų valdžia. Žinoma, neprivalome jos besąlygiškai mylėti. Tačiau ir valdžios, ir kiekvieno piliečio pareiga šiandien – neduoti preteksto pasinaudoti tuo nepasitenkinimu išorės priešams, tautiniu ar socialiniu pagrindu siekiantiems sukelti vidinę nesantaiką, o tada su ginklais imtis „taikdarių“ vaidmens. Juolab kad panašius scenarijus, kaip Ukrainoje, Kremlius jau bando prastumti ir į Baltijos šalis.
Vis dėlto neabejotina, kad laisvės oras, kuriam prieš dvidešimt penkerius metus duris atvėrė Kovo 11 – osios signatarai, pasirašę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aktą, yra gyvybiškai svarbus visiems Lietuvos žmonėms. Tai patvirtina ir daugumos jaunimo pasiryžimas atlikti savo pareigą tėvynei, garbingai tarnauti šauktinių kariuomenėje ir ginti mūsų valstybės laisvę bei nepriklausomybę ne vien žodžiais.
Nijolė Ulozaitė

Rubrikoje Naujienos. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *