Lietuvos kariuomenės šauktinis Simanas Čepeliauskas

Kovo 11 -oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena

Simanas Čepeliauskas -Kauno antrojo ulonų pulko karys.

Simanas Čepeliauskas -Kauno antrojo ulonų pulko karys. 1921-1923 m.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai kurie valstybės vadovai manė, kad taikingos, demokratiškos, niekam pavojaus nekeliančios Lietuvos niekas nepuls, todėl nebūtina skubėti kurti kariuomenę. Manyta, kad Lietuvai pakaktų sukurtos milicijos – policijos jos sienoms apsaugoti ir vidaus tvarkai palaikyti. Bet politinė situacija labai greitai parodė, kad ši nuostata buvo klaidinga. Kiekvienai valstybei kariuomenė yra būtina, kaip jos valstybingumo garantas. Mano įsitikinimu, valstybės kariuomenę galima gretinti šalia tokių valstybės simbolių, kaip Sostinė, Vėliava, Himnas, Herbas, Pinigai.

       Pirmasis naujokų šaukimas į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę buvo paskelbtas 1919 m. kovo mėn. 5 d. Vyrai į karinę tarnybą buvo šaukiami nuo 21 – erių metų amžiaus. Taikos metu tarnyba trukdavo pusantrų metų.

         Vienas iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos meto karių buvo ir Simanas Čepeliauskas. Apie jį tai, ką prisiminė, pasakojo jo sūnus Justinas, gimęs 1936 m., o ir aš pats S. Čepeliauską neblogai menu. Simanas Čepeliauskas gimė 1897 m. Marijampolės apskrityje, Prienų valsčiuje, Pakiauliškio kaime, vidutinio valstiečio šeimoje. Jo karinė tarnyba prasidėjo Prienuose, bet netrukus buvo perkeltas į Kauną ir tarnavo Antrame raitelių (ulonų) pulke, kuris 1926 metais buvo perkeltas į Alytų. Tarnybą jis galėjo atlikti maždaug 1921 – 1923 metais, nes, grįžęs iš kariuomenės, S. Čepeliauskas netrukus vedė gretimo Degimų kaimo ūkininko Juozo Karsoko devyniolikmetę dukrą Magdeleną, gimusią 1905 metais. Ko gero, jis šeimą sukūrė 1924 metais ir darbavosi tėvų ūkyje Pakiauliškio kaime. Šeima gausėjo. Gimė keturi sūnūs: Jonas, Kazys, Justinas ir Alfonsas. Justinas pasakojo, kad paskui Joną (1927 m.) dar buvo gimęs broliukas Simanėlis ir sesutė Marytė, bet jie mirė dar būdami maži. Gyvenimas nebuvo lengvas. Žemę reikėjo taip prižiūrėti, taip ją įdirbti, kad kiekvienas jos sklypelis duotų kuo didesnę naudą.

scan1

S.Čepeliauskas (dešinėje).

         Prasidėjus karui, 1941 ar 1942 metais S. Čepeliauskas su visa šeima persikelė gyventi į žmonos tėviškę Degimų kaime, t. y., į Juozo ir Katerinos Karsokų namus. Karsokų ūkis buvo vienas iš tvirčiausių, o ir pati sodyba (kiek ir aš menu) – viena iš gražiausių Degimų kaime. Karsokai buvo vieni artimiausių mūsų kaimynų, taigi Čepeliauskų ir mano bendraamžiai sūnūs – Kazys ir Justinas – greitai tapo artimiausiais draugais. Beveik kasdien susitikdavome, dažnai lankydavausi jų namuose, todėl ir jų tėtis išliko mano atmintyje, kaip visada linksmas, besišypsantis. Dar menu, jog į visus, ar tai būtų vaikas, ar suaugęs, jis kreipdavosi mažybiniais, malonybiniais vardais. Neretai galima buvo girdėti, kaip ką nors veikdamas pamažu kokią nors dainelę dainuoja ar paprasčiausiai niūniuoja. Menu matytas jo kareiviško gyvenimo nuotraukas, ypač man patiko jo nuotraukos su žirgu. Pasvajodavau… Gaila, kad dauguma nuotraukų jau neišliko.

S.Čepeliauskas (sėdi pirmas kairėje).

S.Čepeliauskas (sėdi pirmas kairėje).

         Apie 1947 metus S. Čepeliauską ištiko negalia: paralyžius ar kokia stuburo liga, kuri sutrikdė judėjimą. Pradžioje dar vaikščiojo pasiremdamas lazdele, o po kurio laiko tik ramentų pagalba. Bet ir tuo sunkiu metu jis neprarado geros nuotaikos. Matydavau jį vaikščiojant po kiemą ar sodą, stabtelėjusį prie avilio, obels ar lazdyno krūmo, vis kažką niūniuojantį, besišypsantį, tarytum ką nors linksmo, malonaus prisimenantį. Toks jis išliko mano atmintyje.

Antrasis ulonų pulkas Kaune.

Antrasis ulonų pulkas Kaune.

          Nelengvi buvo žmonėms pokario metai Lietuvos kaime. Siaubingų momentų teko patirti ir S. Čepeliauskui. Vieną tokį įvykį pasakojo jo sūnus Justinas. Vos tik pasibaigus karui, kaime siautėjo keli ginkluoti iš Raudonosios armijos dezertyravę kariai (Atsimenu ir aš juos). Justinas pasakojo, kad kartą atėję reikalavo maisto ir samagono. O kai prisigėrė, pradėjo kambaryje šaudyti automatais į lubas ir grindis. Paskui pastatė tėtę prie sienos ir pradėjo šaudyti į jį. Kulkos smigo visai šalia galvos, krūtinės, kojų. Po to pasiėmę maisto, samagono, keikdamiesi ir kvatodamiesi, pasišalino. „Po šio baisaus košmaro kurį laiką buvome žadą praradę, nesupratome, ar mes gyvi, ar jau sušaudyti, pasakojo Justinas.

           Suprantama, kad tokie išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai galėjo prisidėti prie Simano ligos paaštrėjimo. Gydymui sąlygų nebuvo. Mirė S.Čepeliauskas 1949 metais. Palaidotas Prienų senose kapinėse.

                 Antanas Krūvelis

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *