Rekonstruota šarvojimo salė atveria duris

Praėjusį sekmadienį po rytinių šv. Mišių birštoniškiai dar neskubėjo namo. Jie drauge su parapijos klebonu, monsinjoru Jonu Dalinevičiumi pasidžiaugė bendro rūpesčio ir darbo rezultatu – rekonstruotais ramybės namais.

DSCF0055

Toks pavadinimas, kokį išgirdau susirinkusių žmonių būrelyje, šarvojimo salei, manau, tikrai ne per skambus, nes labai svarbioms reikmėms tarnavęs pastatas pasikeitė neatpažįstamai. Šviesiomis spalvomis nušvitusioje salėje pakabinti reguliuojami sietynai, sumontuotos žiemą šildančios, o vasarą vėsą skleisiančios grindys. Pertvarkytas ir kavos kambarys, atsirado šalta patalpa, kurioje, esant būtinybei, belaukiant artimųjų iš užsienio ar dėl kitos priežasties, bus galima palaikyti mirusįjį, galinėje pastato dalyje įrengti modernūs tualetai. Beje, tualetai bus vieši.

– Žinoma, jeigu savivaldybė prisidės prie jų priežiūros, – tuo beveik ir neabejodamas sakė monsinjoras J. Dalinevičius.

Juo labiau, kad savivaldybė rėmė ir remia pastato rekonstrukcijos bei aplinkos tvarkymo darbus. Iš savivaldybės biudžeto skirta apie 180000 litų aplinkai sutvarkyti. Kaip teigė klebonas, statybinėms medžiagoms, darbams atlikti, įrangai, baldams ir kitoms reikmėms išleista per 220000 litų. Tai – parapijiečių aukos.

Susirinkusieji džiaugėsi, kad šarvojimo salė liko senoje, labai patogioje vietoje, šalia bažnyčios. Pasak Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės, ko gero, tai pirmas ir paskutinis kartas, kai šiame pastate tiek daug besišypsančių veidų. Kitais atvejais žmonės čia ateis skausmo ir liūdesio vedini, bet, kita vertus, galbūt jaukesnėje ir rūpesčių nekeliančioje aplinkoje atsisveikinimo su artimaisiais valandos bus lengvesnės.

Birštoniškiai taip pat tikisi, kad nuo seno parapijai priklausantis pastatas savo paskirties daugiau jau nebekeis. Tarpukariu čia būta parapijos krautuvėlės, vėliau sovietmečiu tai buvo sanatorijos šokių salė, sandėlis, ir tik 1995 – aisiais įrengta šarvojimo salė.

Birštono ir aplinkinių kaimų gyventojai sakė esą labai dėkingi savo klebonui, monsinjorui Jonui Dalinevičiui už padarytus darbus, o patys žadėjo tausoti ir saugoti tai, kas sukurta.

Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *