Surinkom sniego sidabrinį blizgesį,
Mėnulio šviesą, tarsi perlą baltą,
Ir papuošėm nakties tamsa…
Vėl angelas sparnus išskleis pusny!
Tarsi iš naujo viskas, taip nekalta…
Ir laiko virsmas – mumyse…
*****
Nebūkim vėju, kuris išspaudžia ašaras, pūsdamas tiesiai į veidą,
Nebūkim saule, kuri kepindama numarina tik prasikalusį daigą,
Nebūkim liūtim, kuri nuskandina miestus…
Koks mielas vėjelis, kai plaukus kažkam iškedena, paleidžia…
Ir saulė, kuri sodo žiedus kvapius ir gėles meiliai skleidžia…
Lietutis, kuris po kaitros atgaivina visus…
Tad būkim ir šiandien, ir ryt… Būkim tais, kurie gydo, ne žeidžia…
*****
Kartais mokomės stiprybės iš akmens prie kelio,
Iš smilgelės, vėjyje linguojančios,
Iš mažutės skruzdėlės.
Kartais ieškome atsakymų ir rasti nebegalime
Tos visiems suvokiamos tiesos,
Kuri gyvent padės.
Tenka mokytis stiprybės, nes išlikt privalome.
Kai nepažįstu net pati savęs, žvelgiu į veidrodį.
Žiūriu į pilkas, neramias akis ir blyškų veidą.
Nejaugi buvom susitikę ir anksčiau?
Kur dingo optimizmas, kur ta nuotaika puiki?
Nejaugi man kažkas netobulumo neatleido?
O gal pati kitiems atleisti pamiršau?..
Kodėl sau trokštame idealaus paveikslo,
Jei viskas keičias, vis iš naujo skleidžias?..
Jau nebebus kaip vakar ar anksčiau.
Užčiuopus laikinumą tarsi vaikas sutrinki.
Kodėl taip trokštame į tikslą siekiamą ateiti…
Juk taško nebėra, tik daugtaškis – ir man, ir tau…
Kai nepažįstu veidrodį savęs, randu save širdy….
A.Ferevičienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“