Kaimo reikalų komitetas — žemdirbiams

Saulius Bucevičius, LR Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Klausimas, ką politikai padaro dėl savo rinkėjų, niekada nepraranda aktualumo. Ir kiekvienas tautos išrinktas atstovas privalo į jį kartas nuo karto atsakyti — tiek viešai, tiek sau asmeniškai. Kaip Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, aš norėčiau atsakyti ir už kitus kolegas, Komiteto narius, nes turiu prisipažinti, kad viskas, ką mes pasiekėme, yra bendrų pastangų rezultatas.

Kadenciją pradėjome nuo daugybę metų strigusio ir gandais apaugusio Pluoštinių kanapių įstatymo. Šios, tradicinės Lietuvoje ir visoje Europoje leistinos žemės ūkio kultūros auginimo draudimas, grėsė mums didelėmis baudomis. Šiandien galime pasidžiaugti virš 1000 hektarų deklaruotų legalių pluoštinių kanapių, perdirbamų į pačius įvairiausius gaminius: nuo aliejaus iki statybinių plytų.

Kartu su naujuoju 2014–2020 m. paramos laikotarpiu Lietuvai teko apsispręsti ir dėl paramos skirstymo priemonių. Esu įsitikinęs, kad praėjusiu periodu per daug europinių pinigų atiteko stambiems ūkiams — jie gavo tiesioginių išmokų liūto dalį, įsisavino daugiausiai Kaimo plėtros programos pinigų. Todėl Kaimo reikalų komitetas nuo pat naujų priemonių svarstymo pradžios pasisakė už pirmųjų hektarų išmoką, t.y. tiesioginių išmokų perskirstymą, kai mažieji ūkiai yra papildomai paremiami. Mūsų pastangomis pirmieji 30 hektarų, kas sudaro beveik 90 proc. Lietuvos ūkių, gauna papildomą paramą — šiais metais virš 100 Lt/ha, o deklaravus pasėlius už 2015 — beveik 160 Lt/ha. Dar ir dabar vyksta įnirtingi ginčai, kad tai socialinė parama, kuri pravalgoma ir neteikia ilgalaikės naudos, tačiau dažniausiai tokie argumentai skamba iš stambiųjų ūkių pusės.

Kita svarbi Kaimo plėtros priemonė — LEADER programa, skatinanti vietos veiklos grupių kūrimąsi ir pačių kaimo gyventojų įsitraukimą į sprendimų priėmimą. Komiteto narių įsitikinimu šiai priemonei buvo numatyta per mažas finansavimas, todėl buvo sutarta jį padidinti nuo 5 iki 6 proc. Kaimo plėtros programos voko lėšų.

Artėjant draudimo parduoti žemę užsieniečiams pabaigai ir nesulaukiant Vyriausybės parengtų teisinių priemonių apsaugoti Lietuvos ūkininkus, turėjome patys imtis iniciatyvos. Komitetas iš visų frakcijų Seime sudarė darbo grupę, kuri laiku parengė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias piktnaudžiavimams, apsaugoti žemę daugelį metų dirbančių ūkininkų interesai ir užtikrintas konkurencingų ūkių Lietuvoje kūrimąsi. Nepaisant pradžioje buvusių dvejonių ir nemenkos kritikos, praėjus beveik metams galime sakyti, kad šis įstatymas veikia patikimai.

Atsižvelgdamas į žvejybos įmonių prašymus, kontroliuojančių institucijų bei teismų sprendimus, bei į tai, kad Vyriausybė laiku neparengė Žuvininkystės įstatymo projekto, kuriame turėjo būti įtvirtinti žvejybos galimybių Baltijos jūroje skyrimo principai, Kaimo reikalų komitetas pats parengė šį projektą. Nuo 2015 m. kvotos jau skirstomos pagal naujas taisykles vadovaujantis Seimo priimtais minėto įstatymo pakeitimais. Laiku nepriėmus šio įstatymo daugumai žvejybos įmonių grėsė bankrotas, o nenustačius bendrųjų žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principų, būtų buvus palikta susidariusi monopolinė padėtis Baltijos verslinės žvejybos sektoriuje, nes apie 80 proc. Lietuvai skirtų kvotų buvo sutelktos vienoje žvejybinėje įmonėje.

Viena iš pagrindinių Seimo funkcijų — tvirtinti valstybės biudžetą. Svarstant 2015 m. biudžeto projektą Komiteto nariai atkreipė dėmesį, kad Kaimo plėtrai numatyta labai nedidelė pinigų suma — tik 24,8 mln. litų, ko pasėkoje investicijos iš ES fondų nepasiektų žemdirbių bei kaimo gyventojų. Grupė Komiteto narių pasiūlė šią sumą padidinti iki 61 mln. Lt. Ir šiam siūlymui buvo pritarta. Tai reiškia, kad Kaimo plėtros programos priemonių finansavimas ir sklandus vykdymas 2015 metams bus užtikrintas.

Visi šie sprendimai, dažnai susilaukę pasipriešinimo, buvo pasiekti dėka Kaimo reikalų komiteto narių sugebėjimo susitarti ir susitelkti bendram darbui. Džiaugiuosi, kad man yra sudaryta galimybė pirmininkauti tokiam Komitetui, kurio narių nedrasko partinė nesantaika, o linija tarp pozicijos ir opozicijos praktiškai išnyksta, kai reikia pakovoti už Lietuvos kaimą ir skaidresnį žuvininkystės sektorių.