IRENA MAKAUSKIENĖ: Kurti – tai džiaugtis gyvenimu

Tautodailininkė Irena Makausenė – kiauraraščių pynėja, audėja, keramikė, grafikė, tapytoja, poetė, etnografė, tautinių kostiumų kūrėja, pedagogė, Pilnų namų bendruomenės savanorė. 1997 m. ir 2006 m. išleista knygelė „Kiauraraščių pynimas“, kurioje Irena išsamiai aprašė kiauraraščių pynimo techniką. Tai seinai užmirštas amatas Lietuvoje. Tautodailininkė yra vienintelė šio amato gaivintoja. Pina linines juostas makramė technika – dekoratyvinius akcentus interjero puošybai. Riša lininius paukštelius. Tai puošybinis buities elementas. Taškine technika pieštuku piešia grafikos paveikslus. Renka įdomius akmenis. Myli akmenis, tad jais grindžia ir kiemą, takelius. Kūrybines mintis įkūnija eilėraščiuose. 2006 m. Pilnų namų bendruomenė išleido poezijos ir grafikos darbų rinktinę „Jums išsakiau“. Išbandžiusi visas šias kūrybines sritis, ji palieka mums savo kūrinius kaip etnokultūrinį palikimą.

Giminės šaknys Kunigiškiuose
Irenos Montvilaitės – Makauskienės tėviškė Kunigiškių kaime. Irena gimė Panemunių dzūkaitės Veronikos Žiūkaitės-Montvilienės ir Felikso Montvilos šeimoje. Senelis (iš tėčio pusės) buvo atsikėlęs iš Marijampolės apskrities. Mama kilusi iš Birštono parapijos, Naudžiūnų kaimo, vietinių vadinamo Žiūkų kaimu. Montvilų genealoginis medis siekia 1630 metus. Prosenelis Juozas Montvila gimęs 1844 m. Padovinyje, Marijampolės apskrityje. Į Kunigiškius atsikraustė apie 1874 m. Buvo sumanus, labai darbštus ūkininkas. Senelis Jonas Montvila gimė 1875 m. Taip pat rimtai ūkininkavo. Labai mylėjo arklius. Tarnaudamas caro kariuomenėje buvo caro arklininku. Pirmojo pasaulinio karo metu paskui senelį Joną į Rusijos gilumą pasitraukė visa šeima. Iš namų kojos nekėlė tiktai prosenelis Juozas. Vaikai buvo apgyvendinti Tobolsko prieglaudoje. Ten mokėsi ir Irenos tėtė Feliksas Montvila, kuris gimė 1906 m.

Puokšte talentų apdovanota
„Mūsų tėvai ir seneliai buvę kūrybingi žmonės. Jie netapė drobių, tačiau daug gražių buities daiktų primeistravojo. Ir močiutė, ir mama audė rankšluosčius, lovatieses, drabužius, juostas, kuriomis naujagimius vystykluose apjuosdavo. Kiek klumpių tėtės išskaptuota, statinaičių padirbdinta… Vežėčios, ratai – viskas savomis rankomis sumeistravota. Pančiai, vadelės, pinta, vyta – tai visi šitie rankdarbiai, kuriuos mes, vaikai, ir perėmėm iš tėvų, matydami juos dirbančius.
Mamytės tėvelis buvo kalvis, mokėjo pinti ragažes. Dar iš vaikystės pamenu, kad jokių daiktų tėvai nepirkdavo, nes mokėjo viską susimeistravoti savo rankomis. Ir tėvai nuo pat mažumės mus mokė: viską išsamiai aiškino, kaip paimti įrankį, kaip su juo dirbti, net padėti į vietą. Gyvenimo pamokos… Tėtė vėlesniais laikais susikonstruodavo traktoriukus. Jeigu brolių nėra namuose, tėtė sako: „Irena, sėsk už vairo.“ O tėtė iš paskos, prikabinęs plūgą.
Augome pas tėvus 6 vaikai: du sūnūs ir keturios dukros. Nė vienam nesvetimas darbas, amatas – taip užauginti. Net ir mes, visos seserys, nesibodime paimti į rankas ir vyriškus darbo įrankius: kirvį, plaktuką.
Vyresnysis brolis Vytas, dar besimokydamas Vilniuje, šeštadieniais po paskaitų grįžęs į namus per vakarą nusimegzdavo vilnones kojines. Į Vilnių sekmadienį išvažiuodavo su naujomis kojinėmis. Apie 1990 metus, su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu sugrįžo ir liaudies meno tradicijų poreikis. Vytas stojo prie staklių ir audė vardines tautines juostas.
Jaunesnysis brolis Jurgis vaikystėje gražiai siuvinėjo. Mokykloje drožinėjo medžio skulptūrėles. Savo pomėgį pritaiko ir dabar, baldus pats pasigamino. Rašo eilėraščius. Štai šiemet Sausio 13-osios minėjime Prienų kultūros centre skaitė savo eilėraštį apie tos nakties įvykius, kuriuose jis 1990-aisiais ir dalyvavo.
Vyresnioji sesuo Angelė kartu su vyru Jonu audė vardines juostas, staltieses, lovatieses, užuolaidas, sijonus tautiniam kostiumui. Vyriausioji sesuo Danutė – šeimos fotografė, pramoginių šokių „Sūkurys“ viena įkūrėjų.“
Irena retsykiais dar „pažaidžia“ su akmenėliais (nedidukais, kumščio didumo): tai namo sienoje įmūrija, tai kambaryje išgrindžia aslos salelę, tai kampe „įkalina“, kad ateityje prie jo galėtų ir skulptūrą priglausti.
„Mėgstu piešti, tapyti įvairiomis medžiagomis, įvairia technika. Turiu nemažą kolekciją taškine technika atliktų grafikos darbų. Nežinau, kurie geriausi. Man kiekvienas savaip gražus. Vienas dailininkas (pavardės nepamenu) iš Druskininkų susižavėjo mano paveikslais ir pasiūlė Druskininkuose surengti parodą. Tačiau aš po to susirgau, gydžiausi ligoninėje. Taip ir paliko mūsų susitarimas.
Aš į žymesnių darbų sąrašą įtraukčiau 8 dalių ciklą „Mišios“ iš Pilnų namų bendruomenės gyvenimo atlikta akrilo dažais ir pieštuku ant kartono. Turiu meno kūrėjo statusą. Vis dar rašau eiles. Man pačiai labiau pavykę atrodo darbai „Pjovėjas“, „Duetas“, kuriuos padovanojau Pilnų namų bendruomenei, dar – „Morkūnų sodyboje“, „Ugnies garbinimas“, „Mišios.“ Irena kiekvienais metais kviečiama Prienuose dalyvauti dailės darbų parodoje, skirtoje Vasario 16-ajai paminėti.

Studijų keliai, kūrybos ieškojimai
„Baigusi Buivydiškių žemės ūkio technikumą įsigijau žuvininko-ichtiologo specialybę. Ir kas žino, koks būtų buvęs mano kelias. Man pasiūlė iš karto pasilikti dirbti technikume, tačiau mamytė tam nepritarė. Grįžau tėviškėn. Pasukau Kaunan. Mamytės ir sesers Ramutės paskatinta įstojau į Kauno keturmetę suaugusiųjų meno mokyklą. Dirbau pamainomis. Mokyklą lankyti buvo sudėtinga, tad nebaigiau.
Prasidėjo kūrybinis kelias. Dirbau dailės dirbinių kombinate „Dailė“, keramikos skyriuje. Po to perėjau į meno gaminių įmonę, dirbau mažatiražininke. Rišau savos kūrybos lininius gaminius, pateikdavau juos meno tarybai, už juos gaudavau honorarą. Tai mamytė mane išmokė rišimo technikos, audimo, kiauraraščių pynimo. Mamytė audė, rišo pinikus. Ramutė nėrė vąšeliu, rišo pinikus, buvo priimta į liaudies meistrų draugiją, Kauno skyrių.
Pamenu, su tautodailininkais lankėmės Kauno meno muziejuje. Muziejininkė Aldona Rimdeikienė supažindino su visa ekspozicija. Paėmusi į rankas kyką (tai kepuraitė, pinta kiauraraščių technika) pasakė, kad šitų kepuraičių niekas jau seniai nepina, kad tai jau užmirštas amatas visoje Lietuvoje. Tada sau pagalvojau: jei nepina – tai pins. Ieškojau literatūros apie kiauraraščių pynimą. Suradau knygelę apie kiauraraščio pynimą, dar ir mamytė pamokė. Taip atgaivinau šį užmirštą amatą, knygelę išleidau.
Mokiau studentes audimo meno, kiauraraščių pynimo, juostų audimo, vijimo technikos D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykloje Vilkijoje.
Keletą metų mokiau Prienų „Ąžuolo“, „Revuonos“ mokinius juostų audimo. Birštono kultūros centre ir Kunigiškių pagrindinėje mokykloje vedžiau audimo būrelį. Neretai atvažiuodavo ir į namus mokytis studentės. Dar ir dabar sutinku žmonių, norinčių pasimokyti rišimo, pynimo technikos.“

Gyvenimo prasmė…
„Nieko naujo ir nepasakysiu, jog gyvenimo prasmė – tobulėti. Tiek kūnu, tiek dvasia. Užduotis, atrodytų, labai paprasta, tačiau eiliniam žmogui – nelengva. Žinoma, jeigu laikysies kiekvieną dieną etikos, moralės dėsnių, tikrai nesudėtingas kelias tobulėjimo link ir, žinoma, darbas, darbas ir dar kartą darbas žmogų daro geresniu. Kiekviename žingsnyje save gludinti. Kaip kad jūra akmenėlius. Kad žengdama paskutinį žingsnį tauria širdimi apkabinčiau visus, mane supančiuosius…
Labai artimos man poeto Donaldo Kajoko mintys: „Gyvenimo prasmė yra paprastuose dalykuose: kokie ateiname – Aukščiausiojo dovana. Kokie išeiname – dovana Aukščiausiajam”.

Kūryba – tai …
„Tai saviraiška. Save realizuoti ten, kur esi tinkama. Iškelti viršun savo galimybę kurti, mąstyti nekasdieniškai. Kurti – tai tarsi lengvai sklęsti virš visų kasdienybės realijų. Džiaugtis gyvenimu. Kai pasigauni mintį, potėpį, taškelį, kurie priverčia suspurdėti širdį, esi laiminga. Jokių intrigų. Darbas ne veltui dirbamas – dalinamės su kitais savais džiaugsmais, sava kūryba.“
Rasa Zdanevičienė

Irenos Makauskienės knygos „Šnektos tarp Nemuno ir Šešupės“ redaktorius poetas Robertas Keturakis: „Skaitydamas knygos apsakymus ir eilėraščius mačiau, kad mūsų literatūra per autorės Irenos Makauskienės kūrybiškai sumanų žingsnį papildyta turininga, įdomia knyga apie Sūduvos ir Dzūkijos etnokultūrinio ir tarminio susipynimo daugiabriaunį ne tik leksinį paveldą, bet ir mergaitės Rutės mažus ir didelius atradimus, juokingus, kartais rūsčius nuotykėlius. Autorė ypač saugo nekartojamą vaikystės gebėjimą viską apgaubti viltingiausia žmogiškąja patirtimi, primindama, jog vaikas nežino skirtumų tarp intelekto ir instinktų. Žaižaruoja humoras, skamba, pakliuvę vienas į kito glėbį, sūduvietiški ir dzūkiški žodžiai, primenantys mums kalbos vaivorykščiavimus ne tik savo pirminiu sodrumu ir visagalybe, bet ir beveik baigiama užmiršti kalbos gelme. Nėra praėjusio laiko, nėra nykstančios kalbos kaip tautos, kol mūsų atmintis sugeba viskam, kas vertinga ir siekia prasmės, suteikti nenykstančią galią išlikti savimi – sau, artimam, savo tėvynei kaip visai žmonijai.

Irena Makauskienė
Manęs tu lauki vasarą
Einu –
sugausiu vasarą.
Saulėgrąžą į debesį
atremsiu.
Ir sulaikysiu ašarą,
kad nebelytų…

Pjūties didžiulis delnas,
vaivorykštėm nuspalvintas.
Tarp jų sustoji tu –
manęs dar lauki
vasaros darbuos…

Skubu talkon,
kantrybe apsisiautusi,
Žinau, kaip skaudžiai
aižys ražienos
mano delnus…

Vėjas ramins
Kada esi vien sopuly –
išeik į lietų, vėją apkabink.
Lašais per skruostus ašarėlės kris,
bet tu kalbėk. Vis tiek kalbėk.
Vėjas ramins ir ašaras džiovins.
Išsisakyk, nes jis žodžius surinks.
Per aimaną, per ilgesį širdies
medžių šakom, viršūnėn vėjas kils.
Surinks lapus. Atneš juos sūkury,
kad gimtų džiaugsmas vienišoj
širdy…

Nerašytas laiškas
močiutėms
Kažin kas lyg eina –
Lyg beldžias kažkas…
Bėgu, bėgu duris tau atverti…
Prie vartelių sutinka
tuščia sniego brydė…
Gal žvėrelis koks buvo užklydęs…
Ach, sūnau, nelabai tematau,
rodos, jau pavargau…ir laukti pabodo
man gryčioj…
O to sniego tiek daug,
kad sunku prie šunelio būdos man nueit…
Obuoliai jau sušalo visai,
supilti toje kamaraitėj…

Kartą brido pro mus
per pusnynus gilius
raudonskruostė mergaitė.

Brido ji per laukus, be kelių,
be takų…
Įklimpo mergaitė.
Sako – jos ten nėra,
tik kurpaitė viena pasiliko.
Atvažiuoki, sūnau,
suieškosi pusnynuos kurpaitę…
Jau tikrai pavargau,
tad labanakt sakau…
Ir užmigo.
Atvažiavo sūnus –
prie vartelių surado basnirčią…

Likimas
sesei
Nersiu, voratinklio giją nunersiu,
pražydinsiu pievų gėles.
Saulės švytėjimą,
švelnų vėjelio dvelkimą įnersiu,
prisilietimą prie tavo ir mano,
mamulės lemties.

Rasos karoliukais,- saulės rubinais,
pasipuoš nėriniuota skara.
Tai gijų virpėjimas,
Saulelės žaidimas,
Tai tavo ir mano,
mamulės likimas,
Kol dar neišsekus gyvybės gija…

Laikinumas
Žiedais sutvisko
liepsnelių akys.
Džiaugsmu dalintis
skrenda plaštakės.

Vai koks trapumas,
koks laikinumas!
Liepsnoj ištirpo
plaštakių rūmai…

Taip greitai
Taip greitai laikas dyla…
Įsiklausyk į tylą…
Neišmatuojamos erdvės
simfonija netyla…

Taip greitai laikas dyla…
Ir pamatai, kai iš griuvėsių
mažutės rankos kyla
mamytės kaklą apsivyt…

Įsiklausyk į tylą…
Girdi, pavasario daigelis
į saulę jau pakilo.
Žibuoklių mėlynumas tvyro…

Taip greitai laikas dyla…
Įsiklausyk į tylą…
Simfonijos garsai prabyla,
kaip meilei reikia šilumos…

Iš  knygos „Šnektos tarp Nemuno ir Šešupės“ 

Juodbėrėlis
Rutė, grįžus in tėviškę, ravėj daržely gėles. Gyvenamas namas stovi prė pačio vieškelio. Čia, po pačiais langais, ir žydintis gėlių darželis.
Senbernis brigadnykas Jonas, insikynkęs sportinį žirgą in bričką, kožną dieną po kelis kartus prašuoliuoja po langais. Treniruojasi.
Ta diena irgi kaip visos, Jonas su bričkele pralėkė pro šoną. Žiūrėk, tuoj ir atgal grįžta, tik jo Juodbėriui žirgeliui kas pasidarė… Stapt per kokius penkis metrus no darželio ir nė iš vietos. Jonelis ir gražuoju ragina savo žirgą, ir jau širst ima, o tas stovi insirėžęs priekinėm kojom in žvyruotą kelią ir nors tu ką. Jonas niukina, niukina žirgelį, niukina, niukina…
O Rutei lyg ir negražu – nė bėgt, nė rūtelėse sėdėt…
Pravėj nemažai čėso, pakol Jono Juodbėris pajudėj iš vietos, šuoliais bričkutėj nusinešdamas kuo tolyn no tos vietos savo gaspadorių.