„Gyvenimas išmokė dalintis“…

Mackių kaime žiemą gandralizdžiai stūkso apsnigti ir laukia sugrįžtančių gandrų. Sako, kad gandrai ypač pamėgę šį kraštą. Pasak vietinių, galbūt todėl ir Mackiuose, ir Žagariuose, o ir visoje Balbieriškio seniūnijoje gyvena daug gausių šeimų. Viena iš jų yra Mackiuose gyvenančių Linos ir Rimanto Trakymų, auginančių dvynukus Patriciją ir Pijų, dar lankančius darželį, moksleivius Jokūbą ir Dovydą.

Rimantas Trakymas su jaunėliais Patricija ir Pijum.

Kai netoli Trakymų sodybos vieną pavasarį gandrai susuko lizdą ir išperėjo gandriukų, tais metais Linai ir Rimantui gimė dvynukai. Gal geri jie pranašai? Sako, kad lizdus gandrai suka ir Žagariuose. Mat Rimantas yra septintas iš vienuolikos Onutės ir Vytauto Trakymų vaikų, kurioje – šeši broliai ir penkios sesės. Rimanto tėveliai, gyvenantys Žagariuose, džiaugiasi 27 anūkais (du iš jų mirę), 7 proanūkiais. Mamai Onutei gyvenimas suskaičiavo 80, o tėveliui – 77 metus. Labai džiugu, kad septyni Trakymų vaikai gyvena mūsų rajone, ir tik keturi kiek toliau, bet visi arti, Lietuvoje. „Reikia pasakyt ačiū vyresnėms sesėms, kad augino. Mes visi auginom vienas kitą, – pasakoja Rimantas. – Pirmąją, vyriausiąją dukrą Reginą, mama pradėjo gimdyt ant šulinio. Nors ir vežė iki Balbieriškio, bet nespėjo, ji gimė vežime 1957 metų birželio 21 dieną. Sunki buvo visų pradžių pradžia“.

Su didele meile ir pagarba Rimantas pasakoja ir savo tėvelių istoriją:

Vaikai labai myli pupą…

„Mamą, kai jai suėjo šešiolika metų, su tėvais išvežė į Irkutską, vėliau į Mordovijos SSR. Po Stalino mirties sugrįžusios mama ir močiutė savo namų neberado, o dieduko, kur atgulęs Amžinam poilsiui kažkur Sibiro platybėse, net vietos nebežinom. Mamai teko ir ant šulinio išsimiegot, ir namuose be langų… Bet ji viską išgyveno, apie 1955 metus sutiko mūsų būsimą tėvelį Vytautą. Kai gimė vienas po kito vaikai, jis buvo išvažiavęs uždirbti pinigų į šachtas. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad jie dar abu drauge, išsaugoję save mums, vaikams“. Mylėti, rūpintis vienas kitu Trakymų vaikai mokėsi nuo pat gimimo. „Ir aš prižiūrėjau jaunesnius brolius, – mena Rimantas. – O kai mama išvažiuodavo į Kauną, tai laukdami jos langus pražiūrėdavom, žinojom, kad parveš labai didelių ir skanių barankų“. Darbus visi vaikai išmoko patys per save visus, kokius tik reikėjo. O jų mama Onutė duoną išmoko kepti būdama septynerių metų. Buvo visą laiką labai gera mezgėja. „Jai sunku niekad nebuvo“, – patikina sūnus. „Prikelia dar saulei netekėjus ir einam su dalgiais javų pjaut į laukus, pradalgius su rankom iškedenam, kad geriau džiūtų“, – linksmai apie darbus ir buvusį laisvalaikį pasakoja: „Ir dirbom daug, ir sveikesni buvom. O žiemą pas mus labai gražu, kaip ir visais metų laikais. Juk netoli teka Peršėkė, čia pat ir buvęs Pramezio dvaras, kadaise jame buvo mokykla. Jis turi savo istorijos paslaptis. Žiemomis, kai pusnys iki namo stogo, mes, vaikai, nuo kalnų kalnelių ir su rogutėm, ir su slidėmis čiuoždavome. Kai upės užšaldavo, jose būdavo daug daugiau vandens, skubėdavom žaisti ledo rutulį“.

Vaikai su mama Onute, močiute Onute, trūksta tėčio ir brolio Algio, 1975 metai. Rimantas pirmoje eilėje antras iš dešinės.

Kai mokėsi Balbieriškyje, Rimantas pats aktyviai sportavo. Ne kartą dalyvavo Lietuvos profesinių mokyklų orientacinio sporto varžybose, dainavo mokyklos chore, grojo ir akordeonu. Rimanto tėveliai nuo mažens savo vaikus išmokė mylėti Dievą. Patys jie giedojo Ūdrijos parapijos bažnyčios chore. Rimantas prisimena, kad net pamokas tekdavo praleist, kai reikėdavo patarnauti Mišioms.

„Nepabuvęs kareivėliu / nebūsi geras artojėlis“, – lietuvių liaudies dainos žodžiais tarsi nusako Rimantas tolimesnį gyvenimą. Tarnauti tarybinėje armijoje jam teko Tolimuosiuose Rytuose, tačiau tvirto charakterio, būdamas gero fizinio pasiruošimo, jis ten, sako, net grybus rinkdavo. O kai sugrįžo į tėviškę, sniege išsipraust, įpratus prie didelio šalčio, buvo tikras malonumas. Padirbęs kelerius metus Alytuje, pradėjus irti bendrovėms, Rimantas nusprendė sugrįžti į Žagarius. Po kolūkių griūties atstatė tėviškę. Kaip juokauja, namą pastatęs iš pajamų, gautų už grybus, ir uragano Anatolijaus išverstų medžių. Pasistatęs ūkinį pastatą ėmėsi ūkininkauti. Šiuo metu R. Trakymas dirba apie 100 ha nuosavos ir nuomojamos žemės. Sėja apie 50 ha kviečių, miežių, kvietrugių. „Lankoj, prie upės, ir grikių buvau pasėjęs“. Taip pat laiko apie 30 melžiamų ir mėsinių karvių. Visas

Rimanto mama Onutė, sugrįžusi iš tremties 1955 metais.

ūkis Žagariuose, o Mackiuose Rimantas atėjęs į žentus. „Prasideda sėja, šienapjūtė, ir – parduotos vasaros“, – sako ūkininkas. Technika visa sava: turi traktorių, kombainą CLLAS, ruloninį presą, o su traktoriumi CLLAS CELTIS ne kartą dalyvavo ir užėmė prizines vietas rajono artojų varžybose. Dalyvavo ir „Metų ūkio“ konkurse. Beje, visas padėkas: ir rajono savivaldybės mero, ir žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės su užrašu „2014 metų Geriausiam Prienų rajono artojui už dalyvavimą Respublikiniame rudeninio arimo konkurse“ Rimantas garbingai saugo. Ūkininkas yra aktyvus bendruomenės narys, nuolatinis tradicinės kasmetinės Balbieriškio miestelio vasaros šventės rėmėjas. Jis vyksta ir į parodas „Agrobalt“, „Ką pasėsi“ ir kt., dalyvauja įvairiuose seminaruose.

Rimantas laimingas, kad visi broliai ir sesės labai draugiški, į bendras giminės talkas sulekia ir jų vaikai: „Tik nirša kaip bitutės visi“, – džiaugiasi talkininkais ir nuoširdžia visų draugyste. – Mama taip mus išmokė. Ji ir mums paskutinį kąsnį atiduodavo, o svečius, kad tik ir lašinukais, bet visada pavaišindavo“.

Plačiai išsišakojęs Trakymų giminės medis.

Svetingi šeimininkai Lina ir Rimantas rodo Trakymų giminės medį su daugybe šakų. O apie dar vieną vyro pomėgį primena žmona. Iš medžio jis gali padaryti ne tik supynes vaikams, bet ką tik nori. Sako, jam medis labai kvepia. O meistrauti pradėjęs dar vaikystėje. Turi ir savo miško Kaišiadorių rajone. „Bet ne tam, kad iškirst“, – patikina. Kol suaugę pasakoja, Patricija su Pijum, susėdę šalia tėčio ant mašinsuolio, deklamuoja: „Aš turiu burnytę vieną ir geriu karvytės pieną/ Aš turiu galvytę vieną ir galvoju ja kasdieną“. Visi Linos ir Rimanto vaikai labai myli savo draugą poni arkliuką, vardu pupa. Tėtis, žinoma, laukia, kada vaikai paaugs ir padės ūkininkauti. Sako, kad nors ir labai pririšti prie ūkio, visa šeima vasarą suspėja nulėkti ir prie ežerų, į gamtą, į Trakus, į kasmetinius sąskrydžius. Lina paatvirauja, kad šeimos šventėms, gimtadieniams turi tradicinį savo patiekalą – šimtalapį, tačiau išduoda, kad ir vyras neblogas kulinaras. Rimanto atmintyje dar gyvi laikai, kai mamai padėdavo kepti duoną, pyragus, bandas ir labai didelius šakočius, kuriuos darė rankiniu būdu: „Kai padarydavom tešlą, sukdavom daugiau nei valandą, kad gautųsi „ragai“. Dabar brolienė kepa tuo pačiu aparatu. Mūsų šakočiai nukeliavę net į Ameriką pas giminaičius. O mums, vaikams, reikėjo labai daug kantrybės, nes pats trumpiausias laikas šakočiui iškepti – keturios valandos. Žinoma, natūralų, tik iš naminių produktų“.

Rimanto Trakymo mintys veja viena kitą: apie vaikystės, jaunystės metus, apie praeitį ir dabartį. Kartais kiek ilgiau stabteli ties viena ar kita jam svarbesne detale gyvenime. Užklaustas, ar ir jis, kaip mama, atiduotų kitiems paskutinį kąsnį, Rimantas patikina: „Būtinai. Dalintis mus išmokė gyvenimas“. Taigi vertybės, perduodamos iš kartos į kartą, tęsiamos gražioje Linos ir Rimanto Trakymų šeimoje. Ir kas žino, kur ir vėl į Mackius sugrįžę susuks lizdą gandrai, kad išperėtų savo jauniklius…

Palma Pugačiauskaitė