Lietuvos patriotė – pavyzdinės sodybos šeimininkė

Kur tikrasis Gėlupis
Prieš 25 – erius metus, kai Prienų Sąjūdis pradėjo leisti savo laikraštį, aš ir Alvydas Antanavičius (tuometiniai žalieji) iškeliavome ieškoti Gėlupio upelio tikrųjų versmių. Šalia upelio gyvenantys žmonės pasakojo, kad taip upelis pavadintas ne todėl, kad vanduo jame buvo labai tyras, o todėl, kad jis buvo toks šaltas, kad jo vandenėlis užgeldavo rankas. Jo ištakos iš kalno trykštantys šaltiniai.
Genovaitė Senavaitienė aiškina, kad šis upelis anksčiau nebuvo vadinamas Gėlupiu, tačiau senojo jo pavadinimo ji nežino. Ji sakė, kad tikrasis Gėlupis buvo ten, kur prieš karą stovėjo malūnas, vėliau veterinarijos centras. Tikiu, kad tikruosius upelių vardus patikslins Prienų krašto istorikai ar kraštotyrininkai, o mano tikslas – artimiau susipažinti su šalia Gėlupio esančios, jau seniai pavyzdingai besitvarkančios sodybos šeimininkais Senavaičiais.

Giminės šaknys
Genovaitė Ona Senavaitienė maloniai dalijosi prisiminimais. „Mano tėvai – Ona (g. 1904 m.) ir Kazimieras (g. 1896 m.) Tamošiūnai Ašmintos kaime turėjo 10 hektarų ūkį, kurį mano senelis nusipirko netoli nuo Ašmintos dvaro, nes tame dvare dirbo. Aš užaugau keturių vaikų būryje. Vyriausia sesuo Aldona gimė 1925 m. Aš pasaulį išvydau 1931 m. Broliai Pranas gimė 1934 m., Antanas – 1936 m. Tamošiūnai 1938 m. pardavė ūkį Ašmintoje ir nusipirko panašaus dydžio ūkį Rūdupio kaime, šalia upelio, kuris mums atsikėlus jau vadinosi Gėlupiu. Visi mes baigėme Bagrėno pradžios mokyklą. Sesuo Aldona ištekėjo už Prano Padelsko. Jie užaugino dukrą Nijolę (su kuria ji ir dabar gyvena) ir 3 sūnus“, – pasakoja G.Senavaitienė.

Ryšiai su partizanais
Genovaitė yra užrašiusi žiupsnelį prisiminimų, kuriais man leido pasinaudoti. Juose rašoma: „Aš 1942 m. baigiau Bagrėno pradžios mokyklą, dar mokiausi Prienų suaugusiųjų progimnazijoje, į kurią įstojau 1946 metais. Mūsų sodyba buvo prie pat miško, kuriame 1945 m. įsikūrė Geležinio vilko rinktinės partizanai. Tuo metu jiems vadovavo Bartulis, slapyvardžiu „Žvaigždė“. Bunkeryje nuolat būdavo apie 10 vyrų. Partizanai buvo nuolatiniai mūsų svečiai. Tėvai jiems padėdavo maistu, taisė ir skalbė drabužius, nes mama buvo siuvėja. Mūsų sodyba turėjo slapyvardį „Kalnelis“. Aš atlikdavau nemažai partizanų pavedimų: platinau literatūrą, išklijuodavau atsišaukimus (svarbiausia prieš balsavimus), palaikydavau ryšį su reikalingais žmonėmis, atlikdavau žvalgybą, nes kasdien vaikščiodavau į pamokas Prienuose. Suaugusiųjų progimnazijoje mokėsi nemažai to meto veikėjų ir komjaunuolių, su kuriais „susidraugaudavau“ ir taip išspausdavau reikalingų žinių.
Bunkeris buvo surastas, ir 1946 m. per „ablavą“ žuvo 4 partizanai. Tais pačiais metais per Šv. Kalėdas kaimyno Liutkaičio sodyboje žuvo dar du – „Žvaigždė“ ir „Varnas“. Likę gyvi įsikūrė Važatkiemio kaime Antano Šiugždinio sodyboje (slapyvardžiu „Lietuvaitis“). Su jais palaikydavau ryšį per Šiugždinytę – „Miglą“. Mano slapyvardis buvo „Audra“. Tada būriui vadovavo „Serbentas“, o jam žuvus (susisprogdino Ašmintos kalne) – „Anupras“. Jiems teikdavau žinias, platinau spaudą, išklijuodavau mieste lapelius. Kai buvo sunaikinta spausdinimo priemonė, gavome užduotį – paimti rašomąją mašinėlę iš Prienų gimnazijos sekretoriato. Abi su Šiugždinyte užduotį įvykdėme. Ginklą gaudavom iš „Anupro“.

Šeimos represijos
1948 metų liepos mėn. bunkeris buvo išduotas, Šiugždinių šeima areštuota. Po kelių dienų areštavo ir mane. Praėjusi visą tardymų pragarą, kalėjau Kaune – vienutėje. Teisė už akių taip vadinama „Troika“. Mūsų byla, tai garsioji „Mažeikos“ byla, nes jis išdavė labai daug žmonių. Mane nuteisė 1949 m. sausio 15 d. net pagal 3 straipsnius (58-1a, 58-10rI, 58-11) dešimčiai metų. Kovo mėn. ištrėmė ir mūsų šeimą. Sesers Aldonos (ji buvo ištekėjusi) šeimos nerepresavo. Brolis Pranas pabėgo ir gyveno pas Aldonos uošvius Naravų kaime. Mama, tėtis, jaunesnysis brolis Antanas Sibiro vargus kentė Irkutsko srities, Žigalovo rajone. Mama mirė tremtyje. Tėtis ir brolis į Lietuvą grįžo 1957 m. Dar sovietmečiu 1975 m. su broliu nuvykome į tremties vietą ir slapta (čemodane) parsivežėme mamos palaikus, – prisimena Genovaitė.
Kadangi prisiminimuose apie kalėjimo vargus tik vienas trumpassakinys: „Aš kalėjau Taišeto spec. lageriuose“, – prašau Genovaitę apie tai papasakoti daugiau.

„Taišete buvo apie 1000 kalinių. Gyvenome labai dideliuose barakuose po 100 žmonių. Aš dirbau miške, su arkliu traukdavau medžius į sandėlius, iš kurių mašinos išveždavo. Pjovėjai dirbo rankiniais pjūklais. Medžius pjaudavo žemai, sniegą atsikasdavo. Žiemą sudegindavo ir šakas, o vasarą jas sukraudavo į krūvas, kurias žiemą sudegindavo. Visi kentėjome badą ir šaltį. Į darbo vietą tekdavo keliauti apie 6 km. Prie lagerio buvo arklidės. Žiemą rąstus traukdavome su rogėmis, vasarą su ratukais. Nuvažiuoti į mišką neleisdavo, arklius turėdavome vestis. Kartu dirbdavo daug žmonių, tai pietus virdavo darbo vietoje. Dirbdavome 6 dienas per savaitę. Kalinius prižiūrėjo kariuomenė. Buvo gydytoja, kuri pagelbėdavo susirgus. Tie, kurie negalėjo eiti į mišką, žiemą barakuose kūrendavo krosneles. Arčiausiai Taišeto buvo Novosibirskas.
Po Stalino mirties 1954 metų rudenį buvau paleista pagal amnestiją, nes teismo metu dar buvau nepilnametė.

Vėl Tėvynėje
Sugrįžę iš Sibiro aš ir tėtis su broliu gyvenome pas Padelskus. Su Justinu Senavaičiu (g. 1930 m.) susipažinau per bulviakasių talkas. Justinas kilęs iš Važatkiemio kaimo, iš gausios šeimos (augo 4 broliai ir 6 seserys). Senavaičiai gyveno netoli Justino Marcinkevičiaus tėviškės, tik ant kalnelio. Abu bendraamžiai Justinai kartu mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje. Su Justinu susituokėme 1956 metais ir pradėjome kurtis buvusioje mano tėvų žemėje. Kad gautume leidimą statytis pastatus, turėjome įstoti į Bagrėno kolūkį. Vyras sunkiai sirgdavo, dirbti nelabai galėjo, o aš auginau du mažus vaikus, dirbti į kolūkį taip pat beveik neidavau, todėl netrukus mus iš kolūkio išmetė ir atrėžė tik 15 arų žemės prie namų. Gyvenamą medinį namą pasistatėme per 2 – ejus metus. Kadangi specialybių neturėjome, tai auginome daržoves ir gėles, kurias parduodavome turguje. Tokiu būdu galėjome pragyventi ir leisti vaikus į mokslą. Mes labai daug dirbome, praplėtėme medinį gyvenamą namą ir jį apmūrijome. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, susigrąžinome tėvų žemę, gyvenamą namą nugriovėme ir statėme trečią kartą. Savo triūso dėka jį užbaigėme. Susitarę gėlininkai nusipirkome Prienuose kioską, kuriame pardavinėjome gėles. Dabar aš gyvenu su sūnaus Arūno šeima“, – pasakoja Genovaitė.
2013 – ieji, gyvatės metai, skaudžiai gėlė Senavaičiams. Kovo mėn. mirė sūnus Valentinas, o rugpjūčio mėn. – vyras Justinas.
Praėjus graudulio valandėlei dėl brangiausių žmonių netekčių, vėl kalbinu Genovaitę. Į klausimą, kas paskatino taip gražiai puoselėti sodybos aplinką ir akmenėliais sutvirtinti Gėlupio krantus, darbštuolė šeimininkė aiškina, kad, augindami gėles, susidomėjo dekoratyviniais medeliais bei krūmeliais. Darniai dirbo visa šeima. (Apie Valentino Senavaičio šeimą rašyta 2014 09 20 „Gyvenime“ – aut. past.).
„Noras puošti sodybą, matyt, man buvo įgimtas, todėl ieškoti vis įdomesnių augalų buvo tik malonumas. Kai vaikai paaugo – pradėjome upelio tvarkymą. Nors už Gėlupio yra sesers Aldonos sodyba, mes tvarkėme abu upelio krantus. Justinas su arkliu parveždavo akmenis, o aš juos rikiuodavau į upelio šlaitus. Pavasariais vienas kitas akmenėlis paplaunamas, tai ir dabar aš dar pajėgiu juos sutvarkyti. 1989 m. mums buvo paskirta Respublikinio susivienijimo „Sodai“ premija, o sodyba buvo pripažinta pavyzdine. 1994 m. Prienų rajono vienkiemių grupėje laimėjome I vietą,“ – sako Genovaitė.

„Turkas“ ilsisi Skausmo kalnelyje
„Prasidėjus Atgimimui aktyviai dalyvavom renginiuose, kiek galėjom, rėmėm Sąjūdį pinigais ir balsais. Aukojom paminklų atstatymui, dalyvavom perlaidojant partizanų palaikus. Vieno partizano kapą, esantį netoli namų, aš globojau daugelį metų. Ne kartą jį draskė stribai, bet ant jo visada žydėdavo gėlės, o per Vėlines žibėjo žvakių liepsnelės, kaip simbolis už visus, nežinia kur palaidotus. Tame kape ilsėjosi kilusio nuo Darsūniškio Nepriklausomos Lietuvos kariūno, partizano, slapyvardžiu „Turkas“, palaikai. Dabar jie perlaidoti „Skausmo kalnelyje“, – aiškina G.Senavaitienė.
Sutinkamai su 1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymu Nr. VIII – 97 Lietuvos partizanų ryšininkė Genovaitė Ona Senavaitienė yra pripažinta neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve ir jai išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas Nr. 2238.
Gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2001 02 12 įsakymas Nr. 20, pasirašo Dalia Kuodytė.
Genovaitės prisiminimų sąsiuvinyje užrašyta ir keletas eilėraščių, dvelkiančių begaliniu patriotizmu ir Tėvynės ilgesiu.

Teresė Murauskaitė