Aukštaičiams Prienai tapo savi

A. Šajauka - su žmona Janina ir dukra Sonata.

A. Šajauka – su žmona Janina ir dukra Sonata.

Baigiantis metams prieniškis Alfredas Šajauka atverčia ir naują asmeninio gyvenimo puslapį. Pirmadienį jam sukako 85 – eri.

A. Šajauka – „grynakraujis“ aukštaitis nuo Rokiškio. Šiandien jis gerai net neatsimena, ar tada, kai, baigęs prekybos mokyklą, atvažiavo į Prienus, galvojo, jog čia pasiliksiąs visam laikui.

Pats gyvenimas taip sudėliojo, kad pasiliko. Netrukus iš gimtinės parsivežė ir žmoną Janiną ir čia, Prienuose, jie abu pradėjo kurti savo namus, vėliau jau tėviške tapusius jų dukroms Audronei ir Sonatai.

Žinoma, gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Joje trūko ir padrąsinančio žodžio, ir patarimo, ir pasitikėjimo, ir patirties. Daug kas buvo nauja, nežinoma. Ir prabėgus keliems dešimtmečiams A. Šajauka savyje neranda atsakymo, kodėl tuometinis Rajkoopsąjungos pirmininkas, šviesios atminties Vincas Šakalys jį, vos „apšilusį kojas“ sandėlyje, paskyrė Prienų vartotojų kooperatyvo pirmininku.

– Aš juk tuo metu težinojau tik kaip priimt ir išduot prekes. O ir mokslų nedaug buvau ragavęs, vėliau jau baigiau technikumą, bedirbdamas, – juokaudamas prisimena A. Šajauka.

Tuomet, žinoma, juokams laiko nebuvo. Prienų kooperatyvui priklausė ne tik miesto parduotuvės, bet nemaža dalis jų, esančių kaimo vietovėse. Kartais ir naujametinė naktis užklupdavo kur nors įstrigus pusnyje. Mat reikėdavo surinkti suprekiautus pinigus. O kur dar tie deficito laikai, kai trūko visko. Kai ne tik užsieniniai batai ar drabužiai, kilimai ar kitos vadinamos prabangos prekės buvo skirstomos pagal talonus, bet ir lietuviškos mėsos ar dešros negalėjai kada nori ir kiek nori nusipirkti. Dėl to, žinoma, žmonės kaltindavo dažniausiai tik prekybininkus. O kaip teisingai visiems padalinti? Pasak buvusio kooperatyvo pirmininko, tai buvo vienas iš sunkiausių darbų, nes prašantiems, ypač maisto produktų ar gėrimų vestuvėms, laidotuvėms, jubiliejams ar kitoms progoms, būdavo sunku atsakyti.

Netrūko ir kitų problemų, nuolat keliančių galvos skausmą arba kurias, viską pametus, reikėdavo bėgt „gesint“. Pavyzdžiui, kad ir, kaip prisimena dukra Sonata, Naujų metų vakarą lėkt lopyt išdaužtos gastronomo vitrinos.

Pasak Sonatos, nuolatiniais darbiniais rūpesčiais gyveno ne tik tėtis. Dažnai ir mama skubėdavo gelbėt padaužų niokojamos „Saulutės“ pavėsinės ar sūpynių. Prestižiniu Prienuose vadintame vaikų lopšelyje – darželyje „Saulutė“ Janina Šajaukienė dirbo dvidešimt penkerius metus, 13 iš jų – vedėja. Beje, kodėl prestižiniame? J. Šajaukienė sako, kad „Saulutės“ išskirtinumą lėmė geografinė padėtis – miesto centras, bet, jį lankiusių vaikų tėvelių nuomone, jie savo atžalas vedė būtent į šią ugdymo įstaigą dėl buvusios geros tvarkos, vedėjos suburto darnaus ir rūpestingo kolektyvo. Prisimenu ne vieno kolegos ar pažįstamo pasakojimą, kad „Saulutę“ lankiusieji jų vaikai ir sirgdami verždavosi į darželį pas Irutę ar kitą auklėtoją.

Darželį J. Šajaukienė paliko skaudama širdimi, bet artėjant pensijai – reikėjo didesnio atlyginimo, todėl ir išėjo dirbti į spec. mokyklą internatą. A. Šajauka Prienų vartotojų kooperatyvui vadovavo dvidešimt ketverius metus iki pensijos, o išėjęs į užtarnautą poilsį tapo… statybininku. Kolektyviniame sode pradėjo statyti namelį. Ir pasistatė. Šiandien iš Šajaukų namo terasos atsiveria ypač graži Prienų panorama.

– Mūsų namelis – kalno pakriaušėje, bet šalia užtenka vietos ir daržui, ir gėlynui, ir šiltnamiui, kuriame auginamų daržovių pakanka visiems. O ir geros nuotaikos čia nestinga, – sako Sonata, džiaugdamasi gražiu ir prasmingu tėvų gyvenimu ir jų sukurtais jaukiais namais, į kuriuos visada norisi sugrįžti.

Tai – ir svarbiausia. Kaip ir žmonių pagarba, pelnyta sąžiningu ir nuoširdžiu darbu.

Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *