Kartu ir gyvenime, ir kūryboje

Sakoma, kad iš meno šiais laikais nepragyvensi, tačiau trisdešimtmečiai – stiklo dailininkė Eglė ir juvelyras Marius – Žuramskai nestokoja optimizmo. Baigę mokslus, įgiję darbinės patirties, prieš keletą metų jie iš Vilniaus persikėlė gyventi ir kurti arčiau gamtos, Eglės gimtinės Birštono. Paaugino sūnų Ąžuolą, Prienų rajono „Dūmiškio” sodų bendrijoje savo rankomis pasistatė molinį namelį, Birštone įkūrė stiklo ir metalo plastikos studiją „Upė“. Dirbtuvėse jiedu dirba drauge, atlieka užsakymus, ruošiasi parodoms ir mugėms, nestokoja sumanymų rengti edukacinius užsiėmimus suaugusiesiems.

Marius ir Eglė Žuramskai - ir gyvenime, ir kūryboje kartu.

Marius ir Eglė Žuramskai – ir gyvenime, ir kūryboje kartu.

Žvelgia viena kryptimi

– Mes – vienas kitam ne konkurentai. Aš specializuojuosi stiklo dizaino ir vitražo srityse, gaminu šiuolaikiškus stiklo papuošalus, vyras rekonstruoja baltiškuosius papuošalus. Darbas bendrose dirbtuvėse turi savų privalumų: prireikus gali pasikonsultuoti su profesionalu, išgirsti kitą nuomonę, be to, nereikia dviejų porų įrankių ir išlaikyti patalpas yra pigiau, – pasakoja Eglė Butkutė – Žuramskienė.

Šiuo metu vyras jai padeda ruoštis gruodį „Litexpo“ rūmuose vyksiančiai pirmajai taikomojo meno mugei Baltijos regione „CRAFTVILNIUS“. Jiedu yra sukūrę ir bendrų darbų – prireikus Marius žmonos gaminamiems stiklo dirbiniams iškaldina metalines detales, o ji vyro iškaltiems medalionams, žiedams ir segėms parūpina stiklo akučių. Bet svarbiausiu savo bendru darbu jie vadina sūnaus gimimą ir ekologinio namo statybą.

Marius yra vilnietis. Alytaus dailiųjų amatų mokykloje įgijęs juvelyro specialybę, jis sugrįžo į gimtą miestą, dirbo vienose sostinės meno dirbtuvėse. Birštonietė Eglė, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete baigusi stiklo dizaino studijas, tęsė magistro studijas Vilniuje, gilinosi į vitražo paslaptis, buvo įkūrusi nuosavas dirbtuves. Jauni žmonės sostinėje susipažino, susituokė, susilaukė sūnaus ir pradėjo dairytis nuosavo būsto. Pora galėjo kurtis Vilniuje, Mariaus senelių name. Tačiau paskaičiavę, kad namo rekonstrukcijai prireiks nemažai lėšų, jie apsisprendė į skolas nelįsti, o pasirinkti ekonomiškesnį variantą.

Ir ekonomiškas, ir ekologiškas

Eglės mama jaunai šeimai perleido nuosavą sklypą Prienų šilo apsuptyje, Dūmiškių kaime. Jame Žuramskai nusprendė statytis molinį namą. Pasirinko lengvo plaušmolio technologiją. Iš lentų sukalė namo sienų karkasą, kurį užpildė šiaudų, mirkytų atskiesto molio masėje, mišiniu. Tam prireikė 18 rulonų ruginių šiaudų, kurių nemokamai parūpino giminaitis. Dirbo patys, daug padėjo Eglės tėvai. Tėtis su Mariumi atliko visus sunkiuosius darbus, o mama prižiūrėjo sūnų. Taigi daugiausia lėšų atsiėjo mediena, transporto paslaugos ir meistrų darbas. Namelio statyba ir įrengimas su vandens gręžiniu, vietos nuotekų sistema šeimai atsiėjo per trisdešimt tūkstančių litų. Kaip sako Žuramskai, namas gal ir nėra tobulas, bet pačių kūrinys. Jie žino savo namo privalumus ir klaidas, todėl savo patirtimi mielai dalinasi Facebook’o paskyroje.

Šiandien ir Eglė, kuri labiau norėjo likti sostinėje, pripažįsta, kad gyvenimo „Dūmiškio“ sodų bendrijoje kokybė visai kitokia nei mieste. Čia, tarp miškų, ir oras yra švaresnis, ir žmonės bendruomeniškesni. Šeima juokauja, kad kiekvieną rytmetį pradeda žvalūs, net žadintuvo nereikia. O atstumas iki vaikų darželio bei studijos Birštone greitai įveikiamas.

Pasirinko su menu susijusias profesijas

Kokią profesiją pasirinkti, nei Mariui, nei Eglei nebuvo galvosūkis. Eglės pasirinkimui, ko gero, turėjo įtakos Birštono meno mokykloje gauti meno pradmenys. Tačiau kodėl ją sudomino būtent stiklo apdirbimo technologijos?

– Stiklas yra skaidri, perregima, trapi, tačiau turinti savo formą medžiaga. Man ji – mistinė, keičianti atspalvius pagal apšvietimą, pakaitinta tampa laki, teka kaip medus ar lava, iš kurių gali formuoti, išpūsti, išlydyti ką tik nori, – sako Eglė. – Įdomiausia tai, kad gali gauti tokį rezultatą, kurio nesitikėjai, arba mėnesio darbą sugadinti per akimirką.

Dailininkė jau dešimt metų specializuojasi stiklinių papuošalų gamyboje, interjerams kuria spalvotus vitražus ir kitus objektus, bet labiausiai prie širdies jai – graviravimas ant stiklo, neretai papuošalams gaminti ji naudoja įvairius inkliuzus, fotografijas. Būsimoje parodoje bus eksponuojami įvairiomis stiklo apdirbimo technologijomis atlikti dailininkės darbai, iš jų išsiskiria parodinis objektas pinigų tema: stiklinė piramidė su atšviestomis šimto litų kupiūromis tarsi simbolizuoja atsisveikinimą su lietuviškais pinigais.

Eglė Žuramskienė yra dalyvavusi keliose tarptautinėse parodose: „Vitrum Balticum VI. Optical Outlook“, ,,Kartu” (,,ARgenTum“, Vilnius), Baltijos juvelyrikos parodoje „Amber Trip“, „Angelų parodoje“ („Aukso Avis“, Vilnius), „Degtukų dėžutė“ (Rygos porceliano muziejus, Ryga).

Marius mokykloje lankė aviamodeliavimo užsiėmimus. Tačiau kažkur giliai jam kirbėjo polinkis kurti senovę atkartojančius papuošalus. Būdamas gal 16 – kos, jis pabandė pasigaminti baltišką žieduotąją segę, tačiau niekaip neperprato, kokią technologiją VI a. naudojo senieji meistrai. Įgijęs juvelyro profesijos žinių, iš pradžių jis gamino šiuolaikiškus papuošalus iš spalvotųjų ir tauriųjų metalų, tačiau ilgainiui atsidėjo tam, kas visą laiką nedavė ramybės, – istorinei juvelyrikai.

Rekonstruoja senovės baltų papuošalus

Marius gerus pagrindus gavo dirbdamas žinomo juvelyro dizainerio Darijaus Gerliko studijoje Vilniuje. Čia nuolat vykdavo diskusijos ir apie baltiškąsias juvelyrikos tradicijas. Studijuodamas senuosius papuošalus, jis sužinojo, kaip laikui bėgant kito juvelyro darbas, tobulėjo įrankiai ir metalo apdirbimo technologijos.

Bendradarbiaujant su archeologais, susibūrė bendraminčių ratelis. Jie su didžiausiu užsidegimu ėmėsi atkurti senovinius keltų, vikingų papuošalus, rastus senųjų palaidojimų vietose, jų baltiškieji juvelyrikos dirbiniai buvo eksponuoti parodose Lenkijoje, Pietų Korėjoje.

Marius Žuramskas kartu su baltų kultūros gaivintojais dalyvauja gyvosios archeologijos dienose Kernavėje, atgimusioje viduramžiškoje Baltramiejaus mugėje, kur bent trumpam įsijaučia į to laikmečio dvasią – apsirengę to laikotarpio drabužiais lankytojus jie kviečia savo akimis pamatyti, kaip gimsta juvelyriniai papuošalai, leidžia patiems išbandyti senovinius įrankius, atkartoti senųjų meistrų darbą.

Marius sako, kad nors šiais laikais rinka užpildyta atvežtiniais masinės gamybos papuošalais, yra nemažai žmonių, kurie vertina ir nori įsigyti rekonstruotus ar stilizuotus senovinius papuošalus, – ir dėl išskirtinumo, ir dėl artimos pasaulėžiūros. Pavyzdžiui, archeologai prašo pagaminti jų atkastų papuošalų (žiedo, segės ar antkaklio) kopijas ir jas nešioja tarsi amuletus, nesvarbu – papuošalas vyriškas ar moteriškas. Rekonstruoti senovinius papuošalus atima nemažai laiko. Tenka gilintis į pasirinktą sritį, ieškoti medžiagos, aprašymų, iliustracijų internete ir įvairioje literatūroje, eksperimentuoti, nes šiuolaikiškų žinių ir turimų įgūdžių nepakanka. Anot Mariaus, kai kurios technologijos yra primirštos, šimtmečius nenaudojamos, ir nėra kam jų pamokyti.

-Stebėtina, kad baltų juvelyrai mokėjo pagaminti gana sudėtingus papuošalus, jų puošybai naudojo pynutes, prilydytus kito metalo elementus, raižinius, gintaro, stiklo inkrustacijas, nors teturėjo geležinius darbo įrankius, plaktuką, dildę, priekalą ir žaizdrą. Nustebau po daugelio metų pagaliau įminęs žieduotosios segės gamybos technologiją. Ornamentuota žalvario ir sidabro segė – kalvio darbas. Atsiradus krikščionybei, šios technologijos kartu su „atgyvenusiais“ juvelyriniais dirbiniais, atspindinčiais senojo tikėjimo simbolius, taip ir liko amžių glūdumoje, – pasakoja Marius.

Tolimi mūsų protėviai nešiojo drabužius be sagų, todėl susegti jų atlapams, skraistėms naudojo seges ar smeiges. Jomis moterys susegdavo ir galvų gobtuvus. Puošėsi ant virvelių nešiojamais pakabučiais – kirvelių, gyvūnų formų, kiauravidurių ornamentų, vėriniais iš žvangučių, medalionais su stiklo akutėmis ir t.t.

Šiuo metu Marius susikaupęs prie atsakingo ir kūrybinės išmonės reikalaujančio darbo – Vilniaus universiteto knygrišių užsakymu rekonstruoja žalvarinius apsodus odiniam XIV a. knygos viršeliui. LR Prezidentė D.Grybauskaitė turi jai dovanotą knygą, kuriai juvelyras nukaldino metalinius apkaustus.

Savo amato paslaptimis dalinsis su kitais

Menininkų Žuramskų gamintų papuošalų parodėlė veikia studijoje „Upė“, kuri įsikūrusi Birštone, S.Dariaus ir S.Girėno g. 14, didesnieji jų darbai, pagaminti pagal užsakymus, likę tik nuotraukose. Eglė ir Marius svarsto, kad labiausiai pavykusius vertėtų pasilikti kaip eksponatus būsimai bendrai parodai. O prieš Kalėdas Žuramskai atidarys internetinę savo darbų parduotuvėlę.

Jų meno dirbtuvės pradėjo veikti rugsėjį, bet menininkai planuoja ir oficialų jų atidarymą, kurio metu prisistatys Birštono bendruomenei.

Eglė ir Marius turi sumanymų, kaip galėtų prisidėti prie kultūrinio gyvenimo kurorte puoselėjimo bei suaugusiųjų užimtumo skatinimo. Jie planuoja užsiimti edukacine veikla, jaunimą ir suaugusiuosius pakviesti susipažinti su juvelyrikos ir stiklo apdirbimo pagrindais, o perpratę papuošalų gamybos subtilybes, užsiėmimų dalyviai galės ir patys pasigaminti norimą dirbinį.

Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *