„Žemę mylėti reikia kantriai“…

Konkursas „Metų ūkis 2014“

Kai gražų rudenį „Metų ūkio“ komisijos nariai Žemės ūkio skyriaus Vedėjas D. Šimukonis, Ūkininkų sąjungos pirmininkas M. Butkevičius, Biržų žemtiekimo vadybininkas N. Lekešys ir rajono Konsultavimo biuro specialistė A. Sinkevičienė lankėsi vieno iš stambiausių ūkininkų rajone Alvydo Vaicekausko ūkyje, pastarasis sutiko pasidalinti mintimis apie ūkininkavimo pradžią ir kaip sekasi šiuo metu:

Audronė ir Alvydas Vaicekauskai.

Audronė ir Alvydas Vaicekauskai.

– Ūkininkauti pradėjau 1997 m., tačiau manau, kad ūkininkavimo pradmenys man buvo įskiepyti dar vaikystėje. Mano tėvai gyveno kaime (Alytaus raj., Kedonių k.). Tėtis, būdamas 30 m., dirbdamas kolūkyje, susižalojo – neteko kairės rankos. Aš buvau vyriausias šeimoje (4 vaikų), tad nuo mažens teko dirbti visus ūkio darbus.

Jau mokydamasis aštuonmetėje mokykloje žinojau, kad mano pasirinkimas – agronomo specialybė.

Dar dirbdami kolūkyje su žmona Audrone sodinome bulves, auginome kiaules, turėjome 2 – 3 karves.

Ūkininkauti pradėjome turėdami vos keletą ha nuosavos žemės. Kiekvienais metais dirbamos žemės plotus padidindavome. Pradžioje auginome javus, bulves, braškes. Laikėme gana daug gyvulių: kiaulių, bulių. Kadangi ne tik ūkininkavome, bet ir dirbome: žmona mokytoja, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Pakuonio pagrindinėje mokykloje, aš dirbau Pakuonio seniūnijos seniūnu, Prienų rajono savivaldybės administra cijos direktoriumi, meru. Ūkyje teko specializuotis ir pasirinkau augalininkystės ūkį.

– Papasakokite apie augalininkystės ūkį ir dirbamos žemės plotus, – smalsu, kiek dirba žemės ūkininkas.

– 2014 m. nuėmiau derlių nuo 157 ha žieminių kviečių, 48 ha žieminių rapsų, 34 ha vasarinių kviečių ir 26 ha vasarinių rapsų. Šį rudenį dirbamos žemės plotas padidėjo iki 280 ha. Pasėjau 154 ha žieminių kviečių ir 60 ha žieminio rapso. Turiu 90 ha nuosavos žemės – kita 190 ha nuomojama. 2014 m. buvo patys derlingiausi mano ūkininkavimo metai. Galima būtų džiaugtis labai gerais ūkininkavimo rezultatais, jeigu taip ženkliai nebūtų sumažėjusios grūdų supirkimo kainos. Mažai vilties, kad kainos padidės ir žiemą. Didžiąją dalį grūdų sandėliuoju.

– Kodėl derlingiausi buvo 2014 metai? Galbūt pasinaudojote ES parama ar investuojate ir savo lėšų?

– Gerų rezultatų pasiekiau ir dėl to, kad pasinaudojęs ES parama įsigijau naują našią techniką: traktorių NEW HOLLAND, javų kombainą JOHN DEERE, dirvos skutiką HORSCH Terrano, sėjamą HORSCH Pronto, traktorinę priekabą, plūgą, grūdų valomąją, grūdų sandėliavimo bokštą, tręštuvą. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateikiau tris paraiškas ir gavau 450 tūkstančių litų paramą. Kitą dalį teko pasiskolinti iš bankų ir po truputį, per penkerius metus, baigiu išsimokėti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad be ES paramos ir be ryžtingų sprendimų modernizuojant ūkį gerų rezultatų neįmanoma pasiekti. Dar viena sąlyga sėkmingo ūkininkavimo – nuolatinis žinių papildymas, naujausios technologijos ir kruopštus ir kantrus darbas.

DSCF0022Ūkį modernizuoju ir savomis lėšomis: šiais metais pasistačiau 260 tonų grūdų saugojimo talpyklą, kaušinį grūdų transporterį, angarą grūdų laikinam laikymui ir technikos saugojimui.

– Ar samdote žmonių darbui ūkyje?

– Visus laukus apsėju pats, taip pat pats pasiruošiu didžiąją dalį dirvų, su traktoriumi mane galite sutikti vežantį grūdus į Kauną ir Marijampolę. Ūkyje dirba trys samdomi darbininkai, kurie nudirba pasėlių priežiūros darbus, padeda suvežti grūdus, remontuoja techniką, tvarko aplinką.

– Šeimos židinį saugot su žmona Audrone, džiaugiatės vaikais Simona, Audvydu, anūke Ievute. Kaip šeima padeda ūkininkauti?

– Žmona Audronė savo laisvalaikį skiria namų puoselėjimui, aplinkos gražinimui. Mėgsta kapstytis ir darže, šiltnamyje. Šiltnamyje bujoja įvairių rūšių, spalvų ir dydžių pomidorai, darže – be daržovių – įvairios prieskoninės žolelės. Anūkė Ievutė džiaugiasi močiutės užaugintomis braškėmis, žemuogėmis. Abi mėgsta parke prie namo pagrybauti, prisiskinti lauko gėlių. Audronės idėjomis ir rankomis kuriamas namų jaukumas, visus džiugina jos prižiūrimos gėlės.

Ji – puiki šeimininkė, skaniai gamina. Savaitgaliais tradiciškai šeimyną palepina blynais.

Sūnus Audvydas kombainu nukulia visus mano laukus. Nors sūnus karininkas – baigęs generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, turi kapitono laipsnį, sugrįžo į tėviškę, įkūrė automobilių serviso įmonę. Šioje įmonėje darbuojasi 10 žmonių. Įmonė taip pat plečia savo veiklą, šiais metais jo pateikta paraiška sulaukė Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pritarimo ir įgyvendina projektą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos „Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ veiklos sritį. Kartu su sūnumi įmonėje darbuojasi ir dukra Simona, kuri dirbdama tęsia magistro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Europos Sąjungos viešosios politikos ir administravimo studijų programoje.

– Be meilės darbui, turbūt reikalinga ir tvirtas charakteris, ir kantrybė, ir nuolatinis siekis tobulėti? Ar gyvenimas vienkiemyje taip pat vienas iš ūkininkavimo privalumų?

– Man patinka tai, ką aš dirbu. Kadangi nuo 1980 m., kai baigiau studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje ir pasirinkau dirbti Pakuonio krašte, čia ir darbuojuosi, man pažįstamas kiekvienas žemės lopelis. Ruošdamas dirvą, sėdamas aš detaliai apžiūriu kiekvieną lauką ir paruošiu receptus kiekvieno lauko priežiūrai. Man patinka taikyti naujoves, nuolat modernizuoti ūkį. Negaliu dirbti ten, jeigu matau, kad negaliu tobulėt, taikyti naujas technologijas, atnaujinti ir pamatuotai rizikuot. Tik dabar, po keliolikos metų kantraus darbo, galiu pasakyti, kad pakankamai gerai galiu gyventi iš gaunamų pajamų. O būta ir sunkių metų, kuomet pajamos vos vos viršijo išlaidas, metai iš metų kartojasi nepalankios meteorologinės sąlygos.

Vienas iš ūkininkavimo privalumų – gyvename vienkiemyje, Seniūnų k., Pakuonio seniūnijoje. Visa žemė netoliese, tolimiausias laukas nutolęs 6 km. Visa šeima labai džiaugiamės, kad gyvename vienkiemyje, gamtos apsuptyje, turime daug erdvės, netoliese – miškas. Labai džiaugiamės, kad vaikai gyvena čia, Lietuvoje, galime nuolat susirinkti švenčių proga, savaitgaliais.

Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *