„Trykštantis šaltinis kaime“…

Konkursas „Metų ūkis“

„Čia visada užuovėjos“…,- tikina savo sodybos kieme konkurso „Metų ūkis“ komisijos narius pasitikę Aldona ir Algimantas Gaučiai iš Pociūnų kaimo. Ūkininkus gražią rudens dieną aplankė Jūratė Rasimienė, Ašmintos seniūnijos žemės ūkio ir kaimo plėtros specialistė, Antanina Sinkevičienė, Prienų žemės ūkio konsultavimo biuro specialistė, konsultantė gyvulininkystei, Nerijus Lekešys, UAB „Biržų žemtiekimas“ vadybininkas, ir Donatas Šimukonis, rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas.

Komisijos nariai su šeimininkais Aldona ir Algimantu Gaučiais jų sodybos kieme.

Komisijos nariai su šeimininkais Aldona ir Algimantu Gaučiais jų sodybos kieme.

Aldonos ir Algimanto Gaučių ūkis mišrus: augalininkystė, daržininkystė, gyvulininkystė. Jie dirba 32 ha nuomojamos ir nuosavos žemės. Melžia šešias karves, laiko septynias avis ir kiaulių bei dvi kumeles Lukę ir Stepkę. Šešios karvės taip pat turi vardus, bet jie, pasak šeimininko, labai įvairūs, todėl jų neišduoda. Gaučių sodybos pastatai priklausė dar Aldonos darbštiems tėveliams Albinai ir Petrui Gelbūdoms. Trobos pastatytos apie 1924 metus. Namas jau šiek tiek restauruotas. Sodyba yra regioninio parko teritorijoje, todėl daug apribojimų. Aldonos mama Albina, ne taip seniai išėjusi Anapilin, sulaukė garbingų 94 metų, ir, anot dukros, karves melžė beveik iki mirties. Kai jau pamelžti negalėjo, vis tiek anksti rytą keldavosi, kad grįžusiems dukrai ir žentui po ryto darbų jau būtų paruošta garuojanti kava…
Nuo Gaučių trobų tik už septynių šimtų metrų teka Nemunas, beveik per atšlaimą vingiuoja Ošvenčios upelis, o aplink – pelkės ir smėlynai, trobesius saugo šimtamečiai medžiai, netoli Kalvių miškas, o visai šalia namų – ir aerodromas. Kelias, kuris atvedė iki šios sodybos, joje ir baigiasi. Bestovint dideliame atšlaime, kur ant trijų šalinių, dviejų grendymų daržinės stogo įsitaisę Algimanto prižiūrimi balandžiai, iškart suvoki, kokioje darnoje ir santarvėje su gamta, žeme, gyvuliais ir žmonėmis gyvena Gaučiai. Jie džiaugiasi sūnumis Linu, Kąstyčiu, Audriumi, keturiais anūkais, marčiomis, kurie įsikūrę netoli, Prienuose. O ypač daug ūkyje seneliams padeda anūkas Remigijus, kuris myli žemę, nori žinoti, supranta žemdirbiškus darbus, todėl aria ir kultivuoja, sėja ir kulia.

Savo krašto žmones gerai pažįstanti Jūratė Rasimienė patikina, kad Aldona ir Algimantas yra labai draugiški. Ar parvežt, ar nuvežt kitą žmogų, ar ir į kapines palydėt… Su dideliu noru ir entuziazmu, tik pakviesk, jie dalyvauja seniūnijos šventėse. Algimantui tekę su brička, traukiama poros arklių, ir Prienų miesto šventėse dalyvauti. Gaučių šeima – trykštantis šaltinis visame kaime“, – džiaugiasi J. Rasimienė.

Algimantas Gaučys sako, kad apynasrių, pakinktų, vadelių, vienkinkių ir porinių savo kolekcijoje turi tiek, kad iškart dešimt arklių galėtų pakinkyti.

Algimantas Gaučys sako, kad apynasrių, pakinktų, vadelių, vienkinkių ir porinių savo kolekcijoje turi tiek, kad iškart dešimt arklių galėtų pakinkyti.

„Neturim išeiginių, – šypsosi šeimininkas. – Visos karvės iškart juk neužtrūksta“. Jam antrina ir žmona: „Pats būk nevalgęs, bet gyvulys turi būti valanda valandon pašertas“. Ir pasakoja jiedu, kaip jų karvės „turi žemėlapį“, ramiai iš po „piemenio“ vakare arčiau namų pareina, kad ankstų rytą būtų pamelžtos, juk pieno supirkėjai nelaukia. Pridavus pieną, jos vėl genamos pačios ramiai nueina po „piemeniu“, jau tolokai nuo namų. Ir taip sukasi darbų ratas visą parą. Arklių mylėtojas Algimantas rodo Lukės ir Stepkės traukiamą „pusiau bričką“, kaip jis sako, kurioj „tep kap lengvoj mašinoj sėdi“. Gaspadorius pasakoja, kad apynasrių, pakinktų, vadelių, vienkinkių ir porinių savo kolekcijoje turi tiek, kad iškart dešimt arklių galėtų pakinkyti. Rodo jis retai kur aptinkamus, tačiau jo išsaugotus, gražiai išlaikytus pakinktus, ant kurių „udylai“, varpeliai, sagtys, net „rynkės“ yra chromuotos. O jau tas vytinis (botagėlis) supintas net iš dvylikos supjaustyto ąžuoliuko gyslų. Sako, kad anksčiau arklius kaustė kaimo kalvėj, dabar jau šio amato išmoko sūnus. Užklaustas, ar mieste arkliai nesibaido, Algimantas net nustemba, sako, kad jis juos išmoko taip, kad nebijotų ir vežtų ten, kur reikia.

Rūpesčių šioje sodyboje, rodos, lyg nebūta… „Negalim niekuo skųstis“, – šypsosi abu. Pasakoja, kaip sukviečia į talką būrį draugų, kai reikia „pagalbos“ keliukui, mišku vedančiam iki sodybos, nes po juo – tiesiog siūbuojanti pelkė. Kiek šakų ten suklota, žvyro suvežta, kurį talkininkai ir išlygina. Ir suguža vaikai, draugai, bendradarbiai tuo keliuku Šv. Kalėdų ir Šv. Velykų antrą dieną, per Užgavėnes ir Trijų Karalių dieną. Tradiciškai kūrenamas laužas, groja kaimo muzikantas. „O arkliai jau pakinkyti svečių laukia“, – sako Algimantas, ir drauge su žmona Aldona visą aplankiusią jų ūkį komisiją kviečia atvykti užsigavėti, pamiršti darbo rūpesčius, linksmai pasibūti čia, kur visada užuovėjos…

Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *