Mikališkio koplytėlė

Šiandien spausdiname konkurso „Įdomiausia gimtinės istorija“ laureatės  Paulinos Jasiulevičiūtės (mokytoja Danutė Dainienė) rašinį. Kituose „Krašto šviesa metų kloduose“ puslapiuose rasite ir kitų konkurso dalyvių rašinius.

Kiekvienas Lietuvos kampelis turi vietų, kurias įprasta vadinti lankytinomis – tai kalnai ir kalneliai, pievos, raistai, miškeliai ar maži šaltinukai, o kartais ir žmonių rankomis sukurti įvairūs paminklai. Vieni šiandien nyksta visų pamiršti, kiti atkuriami, tvarkomi, rūpestingai prižiūrimi. Smagu juos ne tik aplankyti, bet ir sužinoti, kokias istorijas jie galėtų papasakoti kiekvienam, besidominčiam savo krašto praeitimi. Šįsyk ilgėliau sustojau prie Mikališkio koplytėlės, nes sudomino į mano rankas pakliuvęs rankraštis, pavadintas ,,Mikališkio koplyčios legenda“. Prie jo buvo prierašas: ,,Papasakota Adomaičio Juozo, Pamargių kaimo gyv. 83 m. amžiaus”. Kiek tiesos, o kiek žmonių išmonės yra šiame pasakojime, gal ne taip ir svarbu, todėl koplytėlės istoriją tegul pradeda pasakoti šis garbaus amžiaus žmogus.

Mikališkio koplytėlė 1960 metais.

,,1812 metais prancūzams traukiantis iš Rusijos grupė prancūzų kareivių, apie trisdešimt žmonių, sugulė pailsėt ant Mikališkio kalno. Pavargę prancūzai sumigo. Tik vienas karininkas buvo nuėjęs į dvarą kažkokiu reikalu. Sumigusius kareivius užpuolė kazokai ir užkapojo kardais. Sugrįžęs karininkas rado išžudytus visus savo karius. Pas vieną negyvą kareivį rado krepšį brangenybių, matyt, prisiplėštų kare. Šį grobį karininkas atidavė Mikališkio dvaro ponui Takui, kad šis palaidotų visus jo kareivius ir pastatytų koplyčią. Ponas Takas taip ir padarė. Nuo to laiko ir stovi šita koplyčia. Iki Antrojo pasaulinio karo ją lankydavo visi kaimo žmonės, čia melsdavosi švenčių dienomis ar šiaip vargų prispausti.“

Taip atrodė koplytėlė 1988 m.

Sovietinė okupacija ir karas įrašė naujus puslapius koplytėlės istorijoje. Šimtai kulkų išvarpė jos sienas. Koplyčios viduje daugiau nei 150 metų išbuvo įspūdinga ąžuolinė žmogaus ūgio (163 cm aukščio) skulptūra ,,Nukryžiuotasis“. Nors visos sienos per karą buvo kulkų apardytos, bet šios skulptūros nepalietė nė viena kulka. ,,Stebuklas tai ar atsitiktinumas?“- svarsto minėtasis J. Adomaitis. Jis teigia, kad skulptūra iš koplyčios pradingo 1970 metais, ir visos pastangos ją surasti buvo bergždžios. Galima tik spėti, kad ji pakliuvo į geras rankas, nes dabar saugoma Alytaus kraštotyros muziejuje.

Koplytėlės šventinimas 1989 m. gegužės 13 d.

Dar vieną puslapį koplytėlės istorijoje įrašė pokario metai. 1945- aisiais, balandžio mėnesį, prie koplytėlės buvo atvežti ir slapta palaidoti šeši partizanai. Iki 1949 -ųjų čia amžino poilsio vietą surado net dvidešimt trys. Buvęs partizanas, politinis kalinys, tremtinys Vytautas Raibikis savo knygoje ,,Tėvyne, nepalik mūsų“ pasakoja: Buvo gražus balandžio 25 – osios rytas. Trys partizanų būriai, kuriuos sudarė apie 150 kovotojų, susitarė susitikti Beliūno miške ir susijungti į gausią karinę grupuotę, nes buvo gauta žinių, kad mišką ruošiasi pulti didelės pasienio kariuomenės jėgos. Pirmas į susitikimą atžygiavo 25-ių partizanų būrys ir apsistojo aukštumėlėje, kvartalų susikirtime, Beliūno raiste. Ant išvirtusių medžių kovotojai susėdo pailsėti, laukė ateinančių draugų. Būrio vadas su Petru Kirieliumi paėjo kiek toliau į miško vidurį ir ten sutiko ateinančius kaimyninio būrio partizanus. Tik pradėjus aiškintis situaciją, miško ramybę sudrumstė šūvis: sargybinis nušovė kvartale pastebėtą kareivį, priešų žvalgą. Tuo metu gausus rusų karių dalinys supo partizanus iš dviejų pusių. Tokiam staigiam puolimui mūsų kovotojai nebuvo pasirengę: vieni valė šautuvus, kiti saulėje džiovino drabužius. Rusai apsupo kalvelę. Prasidėjo žūtbūtinė kova.

Mykolas Raibikis, kaip patyręs karys, pasistatė kulkosvaidį ant suvirtusių medžių ir taikliais šūviais guldė puolančius priešus. Stasys Urbaitis ruošė šovinių juostas. Šalia esantys partizanai taip pat galingai kovėsi. Deja, jėgos buvo nelygios. Dėl prasto matomumo miške priešas priėjo labai arti. Kalvelė, kurioje laikėsi partizanai, buvo visai atvira. Vienas po kito krito jauni lyg ąžuolai mūsų kariai… Mūšis truko kokią valandą. Rusai užėmė kalvelę, kai žuvo ant jos paskutinis partizanas. Į apsupimą nepateko tik du kovotojai: būrio vadas, vardu Jonas, ir kitas partizanas, slapyvardžiu Girininkas. Jie apšaudė priešus iš šono. Šie vyrai, atsiplėšę nuo rusų, sulindo į raistą, kur pasislėpė po žolėmis. Taip jie keturias valandas pratūnojo šaltame balandžio vandenyje. Tądien žuvo 23 vyrai. Jie palaidoti prie Mikališkio koplytėlės.

Paminklinis ansamblis šiose kapinėse slapta palaidotų žuvusių Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanų atminimui.

Draugai, giminaičiai, tėvai slapta išvogdavo žuvusius artimuosius, paskubomis užkastus kokiame griovyje, juos naktimis laidojo prie koplytėlės, kapus aptverdavo medine tvorele, papuošdavo gėlėmis, tautiniais simboliais. Dažnai atėję rasdavo kapus išniekintus – išvartyti kryžiai, tvorelės, išrautos ir išmėtytos gėlės. Buvo aišku, kieno čia darbas – okupantai ir jų pakalikai žinojo apie miško brolių amžino poilsio vietą. Senieji Mikališkio gyventojai gerai prisimena, kaip partizanai pamokė vandalus už brolių kapų išniekinimą. Kartą 1951 metų vasarą po niekšingo stribų poelgio, kai ant kapų liko sveikas tik vienas kryžius, jie kapelius vėl sutvarkė ir užminavo palikę lentelę: „ Neliesti! Užminuota!“. Vėl atėję niokoti kapų, „drąsūs“ vyrai perskaitė užrašą, bet nieko nepaisė. Vos pabandė rauti kryžių, driokstelėjo baisus trenksmas, mat prie kryželio buvo pritvirtintos dvi prieštankinės minos ir viena jų sprogo. Du žuvo vietoje, o kiti buvo sunkiai sužeisti. Tik po tokios pamokos kapai buvo palikti ramybėje.

Sovietmečiu Mikališkio koplyčia buvo beveik visiškai sugriauta: išliko tik pamatai ir vienas kampas.

Sąjūdietis Vitas Akelaitis, padedamas bendraminčių, atstatė koplyčią. Jis organizavo darbus, pats padarė tvorelę kapams, vietoje pradingusios medinės Nukryžiuotojo skulptūros parvežė kitą iš Kėdainių rajono Paberžės bažnyčios. Alfonsas Mačiulis uždengė koplyčios stogą. Du kryžius – vieną lauke, kitą viduje – padarė buvęs laisvės kovų dalyvis Antanas Samsanavičius. Birštonietis Romas Venckus išdrožė menišką koplytstulpį. Raides koplyčios viduje padarė Petras Urbonas, o lentą išdrožė Sinkevičius iš Marijampolės. Prienų paminklų dirbtuvė pastatė paminklą žuvusiems partizanams. Šventinimo iškilmės vyko 1989 metų gegužės 13 d. Suvažiavo žmonių iš visos Lietuvos – apie kilometrą nusidriekė mašinų kolona. Koplytėlė buvo prikelta.

Tuos, kurie nuorodų apie Mikališkio koplytėlę ieškos internete, manau, sudomins jos trumpas apibūdinimas: ,,1812 m. nužudytų Napoleono kareivių, 1831 ir 1863 m. sukilėlių bei 1945 – 1951m. žuvusių Tauro apygardos partizanų kapinės“. Nestebina, kad toje pačioje vietoje amžino poilsio atgulė tokių skirtingų laikmečių kovotojai. Nors jau niekas man negalėjo papasakoti apie besiilsinčius prie koplyčios baudžiavos sukilimų dalyvius, tačiau ši įdomi istorinė detalė gal paskatins kitus giliau panaršyti mūsų istorijoje. Juk ten tiek neatskleistų paslapčių.

Paulina Jasiulevičiūtė
Šilavoto pagrindinė mokykla
8 klasė
Mokytoja Danutė Dainienė