Apie prastą sveikatą čia nekalbama!

Kaip kasmet, paskutinį gegužės sekmadienį, po šv. Mišių Šilavoto bažnyčioje, aplankius artimųjų kapus, į buvusią Ingavangio mokyklą, kurios patalpos dabar priklauso Ingavangio bendruomenės centrui, susirinko būrys ne tik čia gyvenančių, bet ir šiame kaime gimusių, mokyklą lankiusių, gyvenusių, dirbusių žmonių, gyvenančių įvairiuose Lietuvos kampeliuose.

Tradicinė nuotrauka ant mokyklos laiptų.

Tradicinė nuotrauka ant mokyklos laiptų.

Šįkart Ingavangio bendruomenė sulaukė svečių iš Kauno Šilainių bendruomenės centro. „Žvalgytuvėms“ atvyko būrelis dainuojančių moterų, pasivadinusių „Slaunomis (su škerpetkutėm)“. Moterys pasakojo, kad jos dainuoja jau treti metai, jų programoje – senosios lietuvių liaudies dainos ir prieškario bei pokario romansai. Ir pasipuošusios buvo tarsi smetoniškos ponios ir panelės. Juokavo, kad ilgai „dizaino salonuose“ apdarų ir aksesuarų ieškojo. Padainavusios, pabendravusios su ingavangiečiais, pasiklausiusios pasakojimų apie 1923 metais net 744 gyventojus turėjusį kaimą ir dabartinių gyventojų džiaugsmus bei problemas, Šilainių bendruomenės atstovės viliasi, kad dainomis prasidėjusi draugystė tęsis.

Susirinkus buvusioje mokykloje, kurioje mokėsi dauguma susitikimo dalyvių, buvo prisiminta daug įdomių istorijų apie mokyklos statybą, čia dirbusius mokytojus. Juk Ingavangio mokykla tuo metu buvo pirmoji Lietuvos kaimuose, kurios pastatas buvo ne pritaikytas, bet statytas būtent mokyklai. 1930 metais trijų aplinkinių kaimų – Ingavangio, Žarstos ir Juodaraisčio – šviesuolių iniciatyva buvo surinkti gyventojų parašai ir gautas leidimas mokyklos statybai. Ingavangietis Petras Janušauskas padovanojo kaimo centre esantį sklypą, kiti statybą rėmė pinigais, maitino statybininkus. Statybinių medžiagų pavyko gauti iš tuometinės valdžios. 1933 m. rugsėjį mokslo metai prasidėjo jau naujame pastate. Mokyklos vedėjas Kostas Liaudanskas buvo ne tik pedagogas, bet ir kultūrinio gyvenimo puoselėtojas. Jis mokėjo groti smuiku, todėl subūrė kaimo kapelą, kuri koncertuodavo ne tik aplinkiniuose kaimuose, bet ir apskrities šventėse, domėjosi senosiomis kaimo tradicijomis, amatais, rinko eksponatus, kaupė istorinę medžiagą ir įkūrė muziejų. Mokyklos mokytojai kartu su mokiniais ir kaimo gyventojais statydavo spektaklius, kurių pasižiūrėti susirinkdavo pilnutėlė salė žiūrovų ne tik iš aplinkinių, bet ir iš tolimesnių kaimų.

Prieškario mokykloje dirbusių mokytojų veiklą pagal galimybes ir laikmetį tęsė kiti mokytojai. Mokykla šviesos ir kultūros židiniu buvo iki pat jos uždarymo 2001 metais.

OLYMPUS DIGITAL CAMERAMokykla kaimo gyventojams buvo labai svarbi. Juk ne atsitiktinai priešais mokyklą gyvenęs Petras Janušauskas, kai karo metu besitraukdami vokiečiai padegė kelias kaimo sodybas, tarp kurių ir jo paties, pamatęs mokykloje kilusį gaisrą, atbėgo jos gelbėti. Suspėjo pačiu laiku, nes dar liepsnojo tik į krūvą sumestos knygos. Koridoriuje užkurtą laužą jis užgesino šulinyje rastu bidonu pieno.

Buvo prisiminti ir prieškaryje kaime gyvenę vokiečiai – nagingi amatininkai: Naujokai, Krygeriai, Remeikos, Celtė, Šturmas, jų likimai. Kadaise ant aplinkinių kalvų buvo pastatyti net trys vėjo malūnai: Kabašinsko, Žėčiaus ir Voljero. Tačiau tik pastarojo sparnus nuolat sukdavo vėjas – matyt, tinkamoje vietoje buvo pastatytas. Kiti veikdavo tik pučiant tam tikros krypties ir stiprumo vėjui. Voljero malūne pakinkytas vėjas ne tik maldavo grūdus, bet ir pjaudavo skiedras stogų dengimui.

Susirinkusieji džiaugėsi, kad ir nelikus mokyklos, pastatas toliau tarnauja kaimo žmonėms – priklauso 2002 metais susikūrusiai bendruomenei. Kurį laiką čia dar veikė biblioteka, o dabar buvusiose klasėse ingavangiečiai renkasi ir džiaugsmo, ir skausmo akimirką.

Kai mokyklos pastatui iškilo pavojus būti privatizuotam, dabartiniai kaimo gyventojai rinko senųjų gyventojų parašus, kurie patvirtino, kad pastatas priklauso kaimui, nes statytas gyventojų lėšomis, ant jų žemės. Tam daugiausia pastangų įdėjo pirmoji Ingavangio bendruomenės pirmininkė Onutė Tamošiūnienė, kurios tėvelis Pranas Kavaliauskas buvo vienas iš mokyklos statybos iniciatorių.

Dabar Kaune gyvenantis Justinas Gustaitis, kilęs iš gretimo Žarstos kaimo, prisiminė apie jų kaime stovėjusią koplyčią, kuri apie 1944 metus buvo pastatyta Brūzgų šeimos iniciatyva. Beje, koplyčia buvo pastatyta toje vietoje, kurioje, kai Žarsta dar buvo gatvinis kaimas, stovėjo karčema. Jis taip pat papasakojo, kad kolūkių kūrimosi laikotarpiu kviečiant į susirinkimus būdavo naudojamasi senoviniu žinių perdavimo būdu – kaimynas kitam kaimynui perduodavo laišką – krivūlę.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Iš Juodaraisčio kaimo kilusi Severina Kuzmickaitė perdavė savo brolio, filosofijos mokslų daktaro, profesoriaus, Kovo 11-osios akto signataro Bronislovo Kuzmicko nuoširdžiausius linkėjimus.

Ji pasidalijo prisiminimais apie mokytoją Kostą Liaudanską, kuriam jos tėvelis, 25 metus gyvenęs JAV, padėjo tobulinti anglų kalbą. S.Kuzmickaitė pasidžiaugė, kad nors jos tėviškė seniai parduota, tačiau dabartinis sodybos savininkas turėtų būti geras žmogus, mat pirmiau nei pradėjo statyti naujus pastatus sodyboje įkurdino bites.

Janina Ruseckaitė – Ačienė prisiminė, kad jai mokantis Ingavangio mokykloje mokinių būdavo daug – per penkiasdešimt, o kai ji po kelių dešimčių metų pertraukos įžengė į buvusios mokyklos teritoriją, pasijuto tarsi vaikystėje – atgijo visi to meto prisiminimai.

– Apie prastą sveikatą čia nekalbama! – juokavo J.Ačienė, dėkodama bendruomenės aktyvistams, sudarantiems sąlygas kasmet susitikti, pasidžiaugti vieniems kitais, pavaikščioti vaikystės takais.

Susirinkusius sveikinusi Šilavoto seniūnė Neringa Pikčilingienė džiaugėsi ne tik aktyvia bendruomene, bet ir visais kaimo žmonėmis. Anot seniūnės, iš ingavangiečių seniūnija sulaukia mažiausiai nusiskundimų, o tai rodo, kad žmonės čia vieningi, draugiški ir visas problemas sugeba išspręsti patys.

Bendruomenės pirmininkė Rasa Juocevičienė dėkojo visiems susirinkusiems, kurie neleidžia užgesti bendruomeniškumo židiniui, ypač didelį ačiū ji tarė bendruomenės aktyvistams, kurie nenuilsdami dirba visų labui. Pirmininkė išsakė ingavangiečių norą taip pat turėti savo seniūnaitį.

Gaila, kad šiais metais ingavangiečių būrelis buvo palyginti nedidelis, nes dauguma iš tolimesnių vietovių neatvyko dėl nepakeliamų karščių ir škvalo grėsmės, kitiems sutrukdė rinkimai. Tačiau, anot susitikimo dalyvių, gimtinės trauka visuomet stipri, ir tie, kurie šiais metais neatvažiavo, kitąmet – pėsti ateis.

Laima Duoblienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *