Poeto Justino Marcinkevičiaus žemė – tai „ Išdžiūvusios… tėviškės skriodės, gimtoji „ gryčia“, „ laukas, pieva, kelias, upė “, „ aukštas meilės langas“, „paukščiai, gyvulėliai ir žmonės“, kuriuose vis dar gyva atmintis praėjusių dienų, įvykių, susitikimų. Gražių susitikimų ir nuoširdžios bendrystės, apie kurią dar tiek daug nepasakyta, kurios puslapių dar tiek daug neatversta. Todėl Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorės Daivos Čepeliauskienės kvietimas kasmet kovo 10 – ąją – poeto gimtadienio dieną – susitikti jo vardo memorialiniame kambaryje ir pasidalinti tuo, ką turime sukaupę atmintyje, – ypač prasmingas. Juo labiau, kad šiai minčiai pritarė ir Justino Marcinkevičiaus žmona Genovaitė, su ypatinga meile ir išmintimi pasirūpinusi poeto atminimo įamžinimu Vilniuje ir jo gimtajame krašte, Prienų žemėje, ir dar spėjusi beveik detalių tikslumu surikiuoti šių metų gimtadienio šventę. Net ir dėl šventinio pyrago su Justino bendraklase Gražina Starkauskaite – Kavaliauskiene susitarė.
Viskas taip, kaip judviejų su Daiva buvo sumanyta, ir rikiavosi. Be pranešimų ir pranešėjų, tiesiog nuoširdžiai atsiveriant apie tai, apie ką dar nebuvo kalbėta, kas galbūt ryškiau brėžiasi į atmintį dabar, kai Justino Marcinkevičiaus jau nebėra tarp mūsų, kas padeda dar geriau pažinti jo kūrybą ir jį patį, kaip asmenybę. Tik kalbėjusiųjų mintis kiek pakoregavo Genovaitės Marcinkevičienės išėjimas, nes kiekvienas norėjo prisiminti šią iškilią moterį, kartu su poetu žengusią didžiuoju jo gyvenimo keliu.
Tad ir popietę pradėjusi aktorė Dalia Jankauskaitė pirmiausia perskaitė pluoštelį Justino Marcinkevičiaus eilėraščių, skirtų mylimai moteriai, ištikimai draugei, jo vaikų motinai – žmogui, prisiėmusiam didelę dalį bendro gyvenimo naštos. Pasak Justino Marcinkevičiaus sūnėno, „Ąžuolo“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Justino Jonykos, Genovaitės ir Justino Marcinkevičių šeima – tai toks didelis meilės, dermės ir atsidavimo pavyzdys.
– Savo buvimu šiapus jie parodė, kad ir dabartiniame pasaulyje, kuriame tiek daug jauno žmogaus kulto, egzistuoja meilės tam tikri lygmenys, pakopos – nuo romantiško susižavėjimo iki visiškos pilnatvės, iki visiško vienas kito supratimo ir pajautos iki dvasinio pajautimo, suartėjimo viršūnės, kai du žmonės, ilgą laiką būnantys kartu, lyg ir pradeda jausti vienas kito mintis, – savo pastebėjimais pasidalino Justinas Jonyka, primindamas ir tai, kad ir viešame veikimo lauke jie buvo nubrėžę labai ryškias žmogiškumo ir gerumo ribas – būti pakantiems, jautriems, tiesti pagalbos ranką net ir tiems, kurie bandys sumenkinti jų vardą.
Ir dar sūnėnas prisiminė skaitęs atsiminimuose, kad pas Genovaitę ir Justiną Marcinkevičius traukdavo ir prezidentai, ir merai, ir ministrai, ir oponentai, ir paprasti žmonės. Traukdavo todėl, kad atėję jie nusimesdavo savo naštą, pamiršdavo savo pareigas ir, kaip rašė Vydūnas, pasijusdavo žmonėmis sau ir kitiems.
Rašytojas Vytautas Bubnys taip pat sakė niekada nepamiršiantis to supratimo ir šilumos, kurią jis juto iš Genovaitės ir Justino visą gyvenimą, ir ypač tada, kai buvo labai sunku. Nors jis gyveno name, kuriame buvo įsikūrę ir daugiau kolegų su šeimomis, bet pietų jį kviesdavo tik.. Genovaitė.
– Kokia jauki man tuomet buvo jų virtuvė ir kaip man padėjo jų šiluma, – atviravo Vytautas Bubnys, dėkodamas lemčiai už padovanotą bendrystę su Justinu Marcinkevičium ir mums paryškindamas kai kuriuos ypač svarbius poeto gyvenimo momentus.
Pavyzdžiui, kad ir 1977 – uosius metus. Ar daug galėjome rasti tuo metu kūrėjų, kurie, kaip Justinas Marcinkevičius, būtų drįsę klausti: „ Ašara Dievo akyj, Lietuva, ką Tu veiki?“ Tais laikais tai buvo žygdarbis. Kaip ir 2010 – ųjų lapkričio 23 -iąją Lietuvos Mokslų Akademijoje pasakyti tokią sopulingą ir drąsią kalbą, šiandien suvokiamą, kaip mums duotus priesakus saugoti lietuvių kalbą, Gedimino kalną, Tolminkiemį…
Aktyvios Sąjūdžio dalyvės, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Angonitos Rupšytės manymu, Justinui Marcinkevičiui visada rūpėjo tautos likimas, apie jį jis rašė nuolat. Dar daugiau, iš jo poezijos gimė ir Sąjūdis, atėjo ta diena, kai Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo prabilta apie tai, kad mūsų valstybė turi būti Nepriklausoma.
– Per Justino Marcinkevičiaus poeziją atėjome ir į Kovo 11 – ąją, – sakė Angonita Rupšytė, prisimindama Justino Marcinkevičiaus didelę meilę miestelių, rajonų žmonėms. – Jis niekada neatsisakydavo vykti į susitikimus, jam buvo labai svarbu pasakyti žmonėms ačiū. Poetas dažnai kuklindavosi sakydamas „ką aš galiu pasakyti“, bet visada pasakydavo ir parašydavo.
Jautriai, giliai, prasmingai. Kiek daug meilės sudėta ir į vieną iš paskutinių raštų – pratarmę albumui apie Sąjūdį. Knyga taip ir neišėjo, bet pratarmę Angonita saugo. Ją išgirdome ir mes.
Apie tai, koks reiklus Justinas Marcinkevičius buvo savo raštams ir pasisakymams, įžvalgomis pasidalino literatūros kritikas Valentinas Sventickas, tvarkantis poeto archyvą, rengiantis leidybai jo knygas. Pasak Valentino Sventicko, kiekvienas ant poeto darbo stalo likęs sąsiuvinis, aplankas ar lapelis su užrašytomis pastabomis, pastebėjimais – labai svarbus. Juose – ir atsakymai į nuolatiniuose visuomenės apmąstymuose kylančius klausimus apie vieno ar kito eilėraščio, poemos gimimą, parašymo aplinkybes, vykusias permainas kūrybos kelyje. Kita vertus, kaip teigia literatūros kritikas, tai, kad Justino Marcinkevičiaus kūryba yra nuolatiniuose visuomenės apmąstymuose, nusako jos vertę ir reikšmę.
Taip dalinantis prisiminimais popietėje verčiama prisiminimų knyga pildėsi naujais puslapiais, bet dar daug ką turime ir suskubti padaryti, kad vėliau nereikėtų gailėtis, teisintis, jog pavėlavome, nespėjome. Ačiū Daivai Čepeliauskienei, bibliotekos kolektyvui ir visiems šventai tikintiems, jog Prienų krašte poetas Justinas Marcinkevičius turi amžinus namus savo vardo bibliotekoje. Ir gaila tų, kurie, turėdami tokią unikalią progą, praleido šią, labai svarbią literatūros ir dvasingumo pamoką. Pamoką, kurią sunku atpasakoti, ją tiesiog reikia išgyventi.
Ramutė Šimukauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“