Vasario šviesoje

Gal tai praeities nostalgija, o gal ir ne. Suabejoti paskatino garbaus amžiaus kaimynė, daugelį metų šventusi Vasario 16 – ąją. Visada tikėjusi Lietuvos ateitimi, šiandien moteris sako jau prarado tikėjimą, jog kada nors turėsime tokią dorą ir sąžiningą valdžią, kokia buvo Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusi nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą.
Tai nuginčyti išties sunku. Nors Vasario 16 – osios akto signatarų dabartinei kartai ir neteko pažinti, bet dėl to negalime teigti, kad jie pernelyg idealizuojami, nes istorijos šaltiniai patvirtina, jog tai buvo iškilios asmenybės. Jų vardai jau beveik šimtmetį išliko Lietuvos istorijoje nesuteršti, be menkiausio įtarimų šešėlio, be prielaidų, kad bent vienas iš tuometinių Lietuvos Tarybos narių būtų galėjęs išduoti savo idealus, tautos lūkesčius ar tarnauti kitai valstybei. Tai buvo aukštos erudicijos, visapusiškai išsilavinę žmonės, visą savo gyvenimą dirbę Lietuvai ir nepaprastai daug jai davę. Atverskime istorijos puslapius ir dar kartą įsitikinkime, kokios tai taurios asmenybės.
Jonas Basanavičius – gydytojas, „Aušros“ steigėjas, Vilniaus Didžiojo Seimo ir Vilniaus Konferencijos pirmininkas, Lietuvos patriarchas.
Saliamonas Banaitis – visuomenininkas, lietuviškos spaustuvės steigėjas caro priespaudos laikais, knygų leidėjas.
Mykolas Biržiška – mokslininkas lituanistas, teisininkas, universiteto profesorius ir rektorius, kovotojas dėl Vilniaus, 1944 m. emigravo į Vakarus, paskui į JAV, kur ir mirė.
Kazys Bizauskas – teisininkas, diplomatas, ministras, bolševikų suimtas ir 1941 m. ištremtas (jo likimas nežinomas).
Pranas Dovydaitis – mokslininkas, profesorius, enciklopedininkas, ateitininkų steigėjas ir ideologas, 1941 m. bolševikų ištremtas į Sibirą ir ten nukankintas.
Steponas Kairys – inžinierius, profesorius, visuomenininkas, ministras, JAV dirbęs paruošiamąjį darbą Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Mirė JAV.
Petras Klimas – teisininkas, istorikas, diplomatas, ministras, vokiečių kankintas koncentracijos stovyklose, bolševikų ištremtas į priverčiamųjų darbų stovyklą Vorkutoje, vėliau grįžęs į tėvynę. Mirė Lietuvoje.
Vladas Mironas – kunigas ir ministras, 1947 m. bolševikų ištremtas į Sibirą, mirė Vladimire…
Tai – tik pavyzdžiui įvardinti aštuoni iš dvidešimties Vasario 16 – osios akto signatarų. Taryboje dirbo neabejotinas Lietuvos elitas: profesoriai, dvasininkai, ekonomistai, teisininkai, tarp kurių buvo ir tokie iškilūs žmonės, kaip Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis, vėliau išrinkti Lietuvos valstybės prezidentais. Visi tuometinės Lietuvos Tarybos nariai iki savo gyvenimo pabaigos valstybės ir tautos interesus laikė aukščiau už viską, savo idealu pasirinkę nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės kūrimą. Tik dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių, karų ir okupacijos jiems iki galo nepavyko to padaryti.
Kas trukdo stengtis dėl Lietuvos ir jos žmonių gerovės dabar? Kokį elitą, kokias asmenybes matome dabartinėje šalies valdžioje, praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 metų kovo 11 – ąją? Tiesa, sužiba vienas kitas. Bet vis dažniau valdžioje puikiai jaučiasi juokdariai, „šoumenai“, neišsilavinę, prasigėrę ar tiesiog sąžiningai neatliekantys savo darbo, už kurį pernelyg dosniai atlyginama, parlamentarai. Po rinkimų beveik nė vienos Seimo kadencijos neaplenkia įvairiausi skandalai, partinės ir asmeninės tarpusavio rietenos, rinkimuose duotų pažadų nesilaikymas ir nuolatinis eilinių žmonių mulkinimas. Sakote, per daug demokratijos, gal jau reikia „kietos“ – putinų ar lukašenkų – rankos? Tik ką bendro su demokratija turi besaikis valdžios išlaidavimas, pačių Seimo narių, ministrų, o iš paskos – ir mažesnių valdininkų susikurtos išskirtinės privilegijos, šventėmis vadinamos jų puotos ar asmeninių turtų kaupimas, nusispjaunant į skurstančią tautą? Ar demokratija kalta, kad piliečius iš savo tėvynės, iš Lietuvos, gena ne tik skurdas, bet ir akivaizdus teisingumo valstybėje nebuvimas, suvešėjusi korupcija, savo mastais jau lenkianti Europos šalis?
Argi iš tiesų Lietuvoje nebeliko iškilių asmenybių, jei prieš prezidento rinkimus politologai nemato nė vieno realaus kandidato, kaip atsvaros dabartinei šalies vadovei, kurios Lietuvos žmonės, kovoję už savo valstybės laisvę ir nepriklausomybę, šioje barikadų pusėje nematė nei Sausio 13 – ąją, nei Kovo 11 – ąją?
Tad nesistebėkime, kad daugėja nuviltų žmonių, nebemokančių džiaugtis gyvenimu ar švęsti valstybines šventes. Verčiau palinkėkime kostiumuotiems valdžios vyrams ir moterims, susirinkusiems į iškilmingą Vasario 16 – osios minėjimą, atidžiau perskaityti skaidrias 1918 metų signatarų biografijas, kurių jiems nebuvo priežasties slėpti, ir atsigręžti į tautą – bent pasitikrinti, ar ji dar tebėra už jų, taip toli nuo jos nuėjusių, nugaros.
Nijolė Ulozaitė

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *