Keisti prioritetai

Jau po pusiaužiemio, o žiema dar tik neseniai ėmė rodyti savo jėgą, iš žmonių atimdama galimybę sutaupyti šiek tiek pinigų už šildymą, o iš valdžios – progą prisiskirti nuopelnus dėl ganėtinai mažesnių, palyginti su ankstesnių metų lapkričiu ir gruodžiu, sąskaitų šio šildymo sezono pradžioje. Tačiau tai, kokios sąskaitos už šilumą atkeliaus pasibaigus sausiui, taps tik gyventojų galvos skausmu, nes valdžia jau bus pamiršusi vasarą duotus pažadus atpiginti šildymą, nes jei ir bandė tai daryti, tai tik žodžiais, o ne konkrečiais veiksmais.

Taigi eiliniams žmonėms šiemet, kaip ir kasmet, tos pačios bėdos – aibė valdžios pažadų ir nulinis rezultatas. Į Lietuvos gyventojų reikalavimus nepalikti jų skurde premjeras ir visi ministrai atsako vienareikšmiai – nėra pinigų, juk jie ant medžių neauga. Tiesiai šviesiai tai reikštų: pagaliau suprask, žmogeli, jog ne tau mėlynas dangus su žydromis svajonėmis. Nes tavo svajonės yra niekas, o valdžios prioritetai – viskas.

Bėda ta, kad prioritetai vis labiau tolsta nuo žadėtųjų, kuriuos dabartinės valdančiosios partijos skelbė rinkimų kampanijos metu, o ir įrašė į savo rinkimų programas. Pažadėjo kurti gerovės valstybę visiems jos piliečiams, siekti tikslo, kad socialinis dialogas būtų grindžiamas solidarumu ir socialiniu teisingumu, kad niekas nebūtų pamirštas. Tik ar gerovės valstybe ir dialogu su valdžia šiandien džiaugiasi eiliniai policininkai, bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, už darbą gaunantys patį mažiausią atlyginimą Europoje, arba pensininkai, kurių pensijos ne tik tarp mažiausių, bet nemažos jų dalys per krizę buvo dar ir neteisėtai nusavintos?

„Vakaro žiniose“ komentuodamas ne vieną Seimo narį nustebinusį faktą, kad Finansų ministerija turi sukaupusi 1,29 mlrd. Lt, bet šių pinigų nei kompensuoti pensijoms, nei kitoms būtiniausioms žmonių reikmėms neketina skirti, tam veikiau bus didinami mokesčiai, Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alfonsas Vaišvila teigia, jog pinigams paskirstyti keliami keisti prioritetai: vieniems (turima omenyje – valdininkams) pinigai grąžinami, o kitiems (pensininkams) ne. Sociologo Algio Šileikos nuomone, valdžios prioritetus ir parodo tai, kam ji grąžino algas, o kokius žmones nurašė ir nustūmė į šalį. Be to, Finansų ministerijos pinigai taip pat ant medžių neužaugo, jie surinkti iš Lietuvos žmonių, ir tai tik dalis lėšų, kurias reikės pakloti Europos Sąjungai už euro įvedimą. Ir jei valdžia bent kiek gerbtų žmonių valią, tikriausiai pamąstytų, ar reikia tokio prioriteto bet kokia kaina jau kitąmet? Juolab kad, pasak sociologo, turime apie 2,5 proc. metinę infliaciją. Padauginę ją iš 5, kadangi nuo 2008 m. Lietuvoje pensijos ne tik nebuvo indeksuotos, bet ir sumažintos, įsitikinsime, kaip sumažėjo reali gaunama pensija. Vadinasi, turimomis lėšomis pirmiausia reikėtų spręsti socialinę atskirtį, mažinti skurdą, nelygybę, stiprinti viduriniąją klasę. O ir be sociologinių tyrimų galima daryti išvadą, kad dėl maisto produktų bei paslaugų pabrangimo dirbančių žmonių gyvenimo taip pat nepagerino ir minimalių algų padidinimas. Atvirkščiai, ne vienas dėl to prarado kompensacijas už šildymą. Tad gal iš tiesų šiandienos ekonominė situacija įvesti eurą dar nėra tinkama, jei tam viską reikia paaukoti net ir nurašant, net ir pasmerkiant skurdui didelę visuomenės dalį? Juolab kad būtent kitais metais įsivesti euro ES nereikalauja, šį terminą nustatė mūsų valdantieji. Bet neduokdie, jei kuris nors iš politikų paprieštarautų tokiam sprendimui. Jis, ko gero, būtų apšauktas valstybės priešu, net jei tokią pat nuomonę dėl pernelyg skuboto euro įvedimo galbūt turi daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų. Galbūt. Juk referendumo nei dėl euro, nei dėl žemės pardavimo užsieniečiams surengta nebuvo. Kodėl ir buvusios, ir dabartinė valdžia taip, kaip ir sovietiniais laikais, bijo tautos valios? Ar nepasitiki savo žmonėmis, laiko juos kvailiais? O gal nesugeba įtikinti jų savo kilniais siekiais ir idėjomis? Tačiau kažkodėl prieš rinkimus pavyksta įtikinti net ir tuo, jog ant medžių užaugs tiek pinigų, kad jų užteks visiems?

Užtenka, nors toli gražu ne visiems. Bet valdžios įprotis ir galimybės taškytis pinigais išliko, krizė jų nepamokė. Pernai beveik 5 proc. išaugo biudžeto išlaidos. Labiausiai finansavimas padidėjo pačiai Finansų ministerijai. Prioritetais galėjo džiaugtis valdininkai ir teisėjai, kurių atlyginimai padidėjo dešimtadaliu, t.y. 8 mln. Lt. Ketvirtadaliu daugiau lėšų prireikė Prezidentūrai, Vyriausybės kanceliarijai. O štai eiliniams policininkams protestuojant dėl žeminančiai mažų algų, Vidaus reikalų ministerija nepasidrovėjo 33 tūkst. Lt pamaloninti tik aukščiausio lygio savo pareigūnus, kai kuriems iš jų skirdama po 5 tūkst. Lt premijų už darbą Lietuvos pirmininkavimo ES metu. Nenusiskriaudė ir Seimo nariai, ministrai, jų algos gerokai išsipūtė. Smulkmenos? Žinoma, palyginti su tuo, kiek kainuoja valdžių įvardijami ambicingi tikslai, kurie neretai valstybei jokios naudos neduoda. Bet eiliniams žmonėms tenka už viską sumokėti su kaupu. Tačiau jų mokesčių našta ir skurdas valdžiai nerūpi. Antai „gyvatuko“ kaina Kaune keliskart didesnė, o šaltas vanduo net 4 kartus brangesnis nei Rygoje. Nors mažesniuose miestuose šios kainos dar didesnės, argi mūsų valdžios atstovai bent pasidomi, kodėl taip yra, ar reaguoja į nuolatinius gyventojų skundus?

Todėl nesistebėkime, kad pernai kažkur Europoje „išsibarstė“ tokio dydžio miestas, kaip Tauragė, t.y. iš Lietuvos emigravo apie 27 tūkst. gyventojų. Komentarų net nereikia, faktas ir taip iškalbingas.

Nijolė Ulozaitė

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *