Užuguosčio mokykla laiko tėkmėje

Mokykla – mokymo ir ugdymo įstaiga, glaustai apibrėžiama enciklopedijoje. O kiek daug telpa joje žmonių gyvenimų. Daugeliui mokykloje prabėgę metai – bene gražiausia, neužmirštama gyvenimo dalis, sugrįžtanti nostalgiškais prisiminimais.

Ilgametis pradžios mokyklos vedėjas Feliksas Vilutis Užuguostyje mokytojavo nuo 1926 iki 1938 m.

Ilgametis pradžios mokyklos vedėjas Feliksas Vilutis Užuguostyje mokytojavo nuo 1926 iki 1938 m.

Mokytojo pareigybė nusakoma kaip asmens, mokančio ir ugdančio mokinius pagal nustatytas švietimo programas. Bet į jokias programas nesutalpinsi mokytojo kasdienių rūpesčių, siekių, norint sudėtingame mokymo ir ugdymo procese pasiekti kiekvieno mokinio protą ir širdį. Į programas nesudėsi mokiniams atiduotų ilgų vėlyvo rudens ir žiemos vakarų. Ir to džiaugsmo mokinio sėkme, nes tai ir tavo sėkmė, ir nusivylimo mokinio nesėkme, gal net nuoskaudos, jog nepavyko surasti kelio į vieno ar kito mokinio vidinį pasaulį. Taigi mokytojo darbas neatsiejamas nuo rūpesčių ir atsakomybės už jaunų žmonių išugdymą pilnavertėmis asmenybėmis. Juk, be žinių, žmogus savyje turi išsiugdyti tvirtus moralinius pagrindus, racionalų kritišką mąstymą ir gyvenime vadovautis žmogiškosiomis vertybėmis…

Anuomet iš keleto diplominiam darbui pasiūlytų temų, paklausęs Antano Terlecko patarimo, pasirinkau rašyti „Stakliškių „Lietuviško midaus gamyklos“ istoriją“. 1969 metais abu neakivaizdiniu būdu baigėme studijas Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete, Istorijos – Filologijos fakultete. Rinkdamas šiam darbui medžiagą, radau įdomų faktą – galimos mokyklos Užuguostyje užuomazgas. Vilniuje, Eustakijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas Jan Kurszewski „Biskupstwo Wilenski“, radau pateiktą sugrafuotą lentelę, kurioje nurodyta, jog 1798 m. Užuguostyje buvo 2 mokiniai.

Tuo laikotarpiu valstybėje buvo švietimo pakilimas. 1773 m. Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) buvo įkurta Edukacinė komisija, kuri yra laikoma pirmąja Europoje, o gal ir pasaulyje švietimo ministerija. Ji iš karto pradėjo kurti valstybinę švietimo sistemą. Iki 1775 metų įvykdyta keletas reformų, iš kurių svarbiausios šios: mokyklos paimtos iš bažnyčių ir supasaulietintos, o antra – įvestas visų luomų vaikų mokymas. Tai atsispindi jau minėtos lentelės skiltyse: bajorų, miestiečių, valstiečių. Gaila, kad Užuguostyje mokinių kilmė nenurodyta. Tuo tarpu Stakliškėse 1781 m. būta mokinių – 3 bajorų, 4 miestiečių ir 6 valstiečių. Kyla klausimas, kodėl valstiečių buvo daugiausia? Tikriausiai tam įtakos turėjo jau minėta Edukacinės komisijos reforma. Tas papildomas gurkšnis laisvės sužadino valstiečius, ir jie suskubo juo pasinaudoti. O tarp bajorų (šlėktų) galėjo pasitaikyti ir tokio psichologinio nusistatymo: kam vaikus leisti į mokslus, juk jie ir be mokslo yra bajorai. Panašiai mąstė ir kai kurie ūkininkai: „O kam man tie mokslai, šitoks ūkis manęs laukia“. Tokių ir panašių pasakymų yra tekę vaikystėje girdėti. Ir čia Užuguostyje panašų atvejį pasakojo.

Užuguosčio klebonas Jonas Sadūnas aktyviai rūpinosi mokyklos naujo pastato statyba.

Užuguosčio klebonas Jonas Sadūnas aktyviai rūpinosi mokyklos naujo pastato statyba.

Taigi galima įžvelgti, jog 1798 metais Užuguostyje atsirado mokyklos užuomazgos. Vėlesniais laikais mokinių skaičius nenurodomas, o apie kokios nors mokyklos buvimą neužsiminta. Tačiau nurodoma, kad buvo mokoma namuose. Kiek siekia žmonių atsiminimai, pradinė mokykla Užuguostyje buvo įkurta XIX šimtmečio pabaigoje, apie 1886 metus. Mokyklos pastatas buvo iš medinių rąstų, dengtas lentelėmis, vadintomis gontais. Šiame pastate buvo įrengtos dvi klasės, mokytojų kambarėlis ir du kambariai su virtuve mokytojui gyventi. Prie mokyklos taip pat buvo pastatyta malkinė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šioje mokykloje mokėsi kelios dešimtys vaikų. Juos mokė vienas mokytojas – rusas Kutūzovas. Mokė tik rusiškai, buvo labai piktas, dažnai mušdavo mokinius liniuote per delnus, kurią visada laikė pasidėjęs ant stalo.

Panašiai apie mokytoją yra pasakojęs 1912 ir 1913 metais Eitulionyse mokęsis Urbonavičius Silvestras, Adomo. Ten irgi buvo mokytojas rusas pavarde Kosiok, visų dalykų mokęs rusiškai, išskyrus maldą. Tik malda prieš pamokas buvo kalbama lietuviškai. Suprantamas jų toks elgesys, nes, anot Antano Baranausko, jų siekiai buvo nedori. Apie 1859 -1860 metus A. Baranauskas savo kūrinyje „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ taikliai pastebėjo:

„Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda:
Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.“

Iš žmonių pasakojimų sužinome, kad mokytojas Kutūzovas Užuguostyje dirbo neilgai ir prieš pat karą išvyko. Karo metais ir po jo dirbo mokytoja Aukštuolytė, o jau 1918 -1919 m. m. dirbo Aukštuolis. 1921 -1922 m. m. mokykloje dirbo du mokytojai: Semežys, o antro mokytojo pavardės nepavyko nustatyti. Pagal tuometinį Lietuvos administracinį suskirstymą Užuguostis priklausė Trakų apskrities Trakų II rajono Aukštadvario valsčiui.
1926 metais į mokyklą atvyko dirbti mokytojas Feliksas Vilutis, kuris tapo ilgamečiu Užuguosčio pradžios mokyklos vedėju. 1937 -1938 m. m. buvo paskutiniai F. Vilučio darbo metai šioje mokykloje. Iš čia jis išvyko dirbti į Aukštadvarį. Na, o mokytojai keitėsi dažnokai. Atvykus F. Vilučiui, su juo kartu dar dirbo mokytojas Semežys. Bet jau 1930-1931 m. m., išaugus mokinių skaičiui (tais metais mokykloje buvo 88 mokiniai), su jais jau dirbo trys mokytojai: F. Vilutis (mokyklos vedėjas), Apolonija Adomavičiūtė ir Staniūnas. Kartu su F. Vilučiu mokykloje dar yra dirbę mokytojai Viktoras Žukauskas, Julija Gaigalaitė, Juozas Lesevičius, Leonas Lelešius, Magdelana Urbanavičienė, B. Pašilytė. Paskutiniais F. Vilučio darbo Užuguostyje metais su juo dirbo mokytojai Antanina Paškevičiūtė ir Albinas Geištoraitis. F. Vilučiui išvykus, mokyklos vedėju tapo Albinas Geištoraitis, bet neilgam. Jau 1939 -1940 m. m. vedėju pradėjo dirbti Saliamonas Pranaitis, o mokytoją Saliamoną Anišaitį keitė mokytojas Edvardas Ulevičius, kuris pagal tuo metu buvusios mokinės Domicelės Daudaitės, dabar garbaus amžiaus Užuguosčio gyventojos D. Žvirblienės pasakojimą, buvo atvykęs iš Vokietijos.

F.Vilučiui vadovaujant gausėjo mokyklos inventorius. 1930 metų mokyklos turto apraše nurodoma, jog mokykloje buvo biblioteka – 269 knygos, neturtingiems vaikams vadovėlių – 125 egz., įvairių mokslo priemonių – 54 egz. Dar buvo barometras, kompasas, du Lietuvos žemėlapiai, termometras, magnetas, Europos žemėlapis, gaublys, Vytis, sieninis laikrodis, mokyklos antspaudas, medinis bakelis vandeniui, du mediniai kibirai, caro laikų stalas, dvi spintos, skrynia, medinė lova, kėdė, knygoms lentynėlė, 12 keturviečių suolų. Tai senesnis turtas, kai kurios priemonės nemažai nusidėvėjusios. Iš naujesnio inventoriaus bei priemonių buvo: fisharmonija, 6 kėdės, trys stalai, klasės lenta, menzūrka, taburetė, du skardiniai bakeliai vandeniui, puodukas vandeniui gerti, skardinis kibiras, 10 suolų ir metalinė lova.

Bėgant metams, mokinių daugėjo. Štai 1933 metais mokinių skaičius išaugo iki 146, kitais metais buvo jau 154, o 1938 -1939 m. m. – apie du šimtus. Suprantama, jog mokyklos patalpose tiek mokinių negalėjo tilpti. Todėl, kaip ir daugumoje Lietuvos vietovių, taip ir Užuguostyje, patalpos buvo nuomojamos pas gyventojus, sudarant nuomos sutartis. Štai kaip atrodė vienos sutarties sąlygos: „SUTARTIS, 1938 metų rugsėjo 19 d. mes, žemiau pasirašę Užuguosčio pradinės mokyklos vedėjas Geištoraitis Albinas iš vienos pusės ir Antulienė Ieva, gyv. Trakų apskr., Aukštadvario valsč., Užuguosčio kaime iš kitos pusės sudarėme šią sutartį“. Toliau sutartyje nurodoma išnuomojamų patalpų matmenys, nuomos laikas nuo 1938 m. spalio 1 d. iki 1939 m. rugsėjo mėn. 1 d. Nuomininkė pasižada duoti prie mokyklos mokiniams žaisti aikštelę, mokiniams išeinamąsias vietas, atskirai berniukams ir mergaitėms, ir duoti pastogę mokyklos ir mokytojo malkoms. Nuomininkė taip pat įsipareigoja iki 1938 m. spalio 1 d. atlikti išnuomojamų patalpų remontą: klasėje įdėti antras lubas, sutvarkyti grindis ir sienas, jas išbaltinti ir drabužinėje įdėti lubas. Už išvardintą butą Švietimo ministerijos I Departamentas per Trakų apskr. II rajono pradžios mokyklos inspektorių moka Antulienei Ievai du šimtus šešiasdešimt (260) litų nuomos. Nuoma išmokama iki 1939 m. sausio mėn. 15 d. Panaši sutartis – pasižadėjimas 1939 m. rugpjūčio 2 d. buvo sudaryta mokyklos vedėjo Saliamono Pranaičio su Radomislio dvaro savininku A. Jasinsku, o taip pat su Užuguosčio kaimo gyventoju Šalomsku J. (pravarde – Kazelukas).

Nauji mokyklos pastato pamatai buvo pakloti 1939 metais.

Nauji mokyklos pastato pamatai buvo pakloti 1939 metais.

Augant mokinių skaičiui, patalpos tapo ankštesnės. Vaikų mokymas nuomojamose patalpose sukeldavo daug nepatogumų. Senoji medinė mokykla jau akivaizdžiai negalėjo patenkinti iškilusių poreikių. O ir pati, statyta dar XIX a. pabaigoje, jau buvo gerokai nusidėvėjusi ir morališkai pasenusi. Todėl iškilo reikmė statyti naują mokyklą. 1939 metais Užuguostyje buvo pradėta statyti dviejų aukštų mūrinė mokykla. Pagal užuguostiečio Miko Zagursko, 2013 metais atšventusio 90 – ties metų sukaktį, pasakojimą, o taip pat kitų senų gyventojų prisiminimus, naujosios mokyklos statybos aktyvus iniciatorius buvo Užuguosčio parapijos klebonas Jonas Sadūnas, pradėjęs klebonauti Užuguostyje 1927 metais. Tai – ilgametis Užuguosčio mokyklos parapijos kunigas, klebonavęs iki 1961 metų, t.y. 34 metus. Yra išlikęs Užuguosčio Katalikų parapijos vykdomojo komiteto antspaudu patvirtintas toks lyg testamentinis raštas: „Kunigas J.Sadūnas atsisveikindamas su parapija šv. Rožančiaus atlaiduose po pamokslo, kuris buvo sakomas po sumos, pareiškė. – Gyvendamas Užuguostyje bažnyčios reikalams esu nemažai pridėjęs ir savo pinigų. Juos visus dovanoju parapijai. Vieno tik prašau: palaidoti, kai mirsiu, ant šventoriaus – rytinėje pusėje. 1961. X. 8“. Išvykęs iš Užuguosčio, Jiezne tapo altarista. Mirė 1964 metais. Klebono prašymas išpildytas – palaidotas Užuguosčio bažnyčios šventoriaus rytinėje pusėje.

Grįžtant prie 1939 metais pradėtų mokyklos statybų, reikia paminėti, jog klebonas buvo neblogai pažįstamas ir bendravo su Vladu Mironu, 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataru, kuris 1927- 1929 metais buvo Tikybos reikalų departamento prie Švietimo ministerijos direktoriumi, o 1938 – 1939 metais dirbo ministro pirmininko pareigose. Be to, 1939 metais tapo Lietuvos tautininkų sąjungos valdybos pirmininku. Jų pažintis užsimezgė besimokant Vilniaus kunigų seminarijoje, vėliau ir Sankt-Peterburgo dvasinėje akademijoje. Suprantama, kad klebonui ši pažintis pravertė sprendžiant mokyklos statybos klausimą.

Naujosios mokyklos statyba neužsitęsė ir jau 1940-1941 m. m. atvėrė duris mokiniams. Joje buvo įrengtos erdvios keturios klasės – dvi pirmame, dvi – antrame aukštuose, mokytojų kambarys, rūbinė ir du butai. Vienas pirmame, kitas – antrame aukštuose. Antrame aukšte butas buvo skirtas mokyklos vedėjui, o pirmame – mokytojui ar mokytojams. Užuguostis pagrįstai didžiavosi nauja mokykla, nes, kaip pasakoja amžininkai, tokios mokyklos neturėjo nei Stakliškės, o gal net ir Jieznas. Tai paliudija ir Jonas Staliulionis, kuris, baigęs Užuguosčio septynmetę mokyklą, 1959 m. pradėjo mokytis Stakliškių vidurinėje mokykloje. Savo prisiminimų knygelėje: „Vasara su saulės užtemimu“ rašo: „Pati Stakliškių mokykla, įsikūrusi dviejuose mediniuose pastatuose su pereinamosiomis klasėmis nuvylė, nes buvo gerokai prastesnė už mūrinę dviejų aukštų Smetonos laikais statytą Užuguosčio progimnaziją.“ (Smetonos laikais visuose dokumentuose mokykla įvardijama kaip Užuguosčio pradinė mokykla).

Darbo pradžia naujoje mokykloje, galima teigti, sutapo su Užuguosčio mokyklos istorijos pabaiga tarpukario Lietuvoje. O tas Smetonos laikų Užuguosčio mokyklos gyvenimas buvo labai reikšmingas ne tik Užuguosčio, bet ir aplinkinių kaimų bei vietovių gyventojams. Mokytojų, ypač aktyvaus mokyklos vedėjo F. Vilučio bendravimas su gyventojais, pokalbiai vaikų auklėjimo klausimais ir patarimai turėjo ryškų švietėjiškos veiklos visuomenei pobūdį. Prie šios veiklos sėkmės daug prisidėjo glaudus mokyklos ir klebono bendravimas, bendrų tikslų siekimas. Klebonas ruošė parapijiečių vaikus Pirmajai komunijai, mokė mokinius tikėjimo tiesų, vesdamas jiems tikybos pamokas.

Pagal 1938 m. birželio mėn. 30 d. pateiktą žiniaraštį nurodoma, kad klebonas J. Sadūnas pravedė tikybos pamokų 1937 m. gruodį – 19, o 1938 m. sausį ir vasarį po 22, kovą – 23, balandį – 14, gegužę – 26, birželį -19.

Įsimintinos dienos mokyklos gyvenime būdavo IV skyriaus mokinių, pradžios mokyklos baigimo egzaminai. Suderinus egzaminų rezultatus, išrašomi pažymėjimai ir numatytą dieną organizuojama pažymėjimų įteikimo šventė. Užuguosčio mokykloje egzaminus laikė ir aplinkinių pradinių mokyklų mokiniai, tai – iš Radomislio komplekto, Gedanonių pradinės mokyklos, kartais ir iš Karapolio mokyklos. Egzaminų organizavimo data bei vieta iš anksto būdavo suderintos su Trakų apskrities II rajono pradžios mokyklų inspektoriumi. Po to išsiuntinėjami pranešimai egzaminų komisijos nariams.
Yra išlikę keletas tokių pranešimų originalų. Pavyzdžiui, 1932 m. gegužės mėn. 30 d. įteiktas pranešimas: „Užuguosčio Bažnyčios Klebonui kun. J. Sadūnui. Šiuo kviečiamas Tamsta dalyvauti Užuguosčio pradžios mokyklos IV – skyriaus leidžiamųjų egzaminų sprendžiamojoj komisijoj kaip tikybos mokytojas. Egzaminai įvyks š. m. birželio 3 d. A. Adomavičiūtė“. Analogiškas pranešimas įteiktas ir mokyklos Tėvų Komiteto pirmininkui Šalomskui Jonui. Kunigo dalyvavimas egzaminų komisijoje buvo gana reikšmingas. Jis tikrino tikybos žinias. O tikybos žinios tai ne tik poterių mokėjimas, bet daug platesnės žinios iš tikybos vadovėlio „Liturgika.“ Pati sąvoka liturgika reiškia mokslą apie bažnytines apeigas. Vadovėlyje labai suprantamai aiškinama, ką tos apeigos reiškia, kaip jas reikia atlikti. Išaiškinamos įvairios bažnytinės šventės, atskleidžiama jų esmė. Vadovėlyje duodama žinių apie bažnytinius indus, rūbus, aiškinama jų paskirtis ir reikšmė, na ir kiti bažnytiniai dalykai. Dėl nepakankamų mokinio tikybos žinių galėjo būti jam neišduotas mokyklos baigimo pažymėjimas. Tai liudija toks dokumentas: „Užuguosčio pradžios mokyklos p.Vedėjui. Prisiunčiu protokolo nuorašą ir pažymėjimus. Ramoškos Banio pažymėjime nepasirašė du egz. komisijos nariai: p. Inspektorius ir kun. A. Žilinskas. Ramoška Banys privalo pasimokyti tikybos ir išlaikyti pas kun. A. Žilinską. Tik išlaikius iš tikybos Jo pažymėjime pasirašys kun. A. Žilinskas ir p. Inspektorius. Kitaip pažymėjimo išduoti negalima. J. Pilius už Karapolio pradžios mokyklos Vedėją. 22 / VI – 1934 m.“

Matyt, tais metais baigiamieji aplinkinių pradžios mokyklų ketvirtokų egzaminai vyko Karapolio mokykloje, o egzaminų komisijoje dalyvavo Aukštadvario klebonas A. Žilinskas.

Ne visada šie egzaminai praeidavo sklandžiai, ne visada visų komisijos narių nuomonės sutapdavo. Pasitaikydavo nesutarimų ir karštų ginčų. Štai Užuguosčio pr. mokyklos Vedėjas F. Vilutis savo 1937 m. birželio 17 d. raštiškame pranešime Gedanonių pradžios mokyklos Vedėjui p. J. Pronckui praneša, jog „dėl kai kurių mokinių vertinimo komisijos nariai buvo griežtai skirtingų nuomonių, todėl prašoma savo egzaminų davinius užpildyti į pridedamą lapą, o jeigu nesutinka pasirašyti po pridedamu egzaminų komisijos protokolu, tai pridėti paaiškinimą raštu. Visa tai reikia pridėti prie bylos, kuri bus siunčiama galutinai išspręsti p. Inspektoriui“.

Šis pavyzdys rodo, jog pradžios mokyklos baigimo egzaminai nebuvo tik formalumas. Pažymėjimas buvo tikras mokinio žinių atspindys. Tai buvo mokytojo ir mokinio atsakomybės už įdėtą darbą, pastangas įvertinimas. Tarpukario Lietuvoje mokytojas ar bet kuris kitas švietimo sistemoje dirbantis žmogus buvo išskirtinai matomas ir gerbiamas asmuo. Ypač kaime ar mažuose miesteliuose. Mokytojo prestižu rūpinosi ir aukštesni ministerijos pareigūnai, arba tiesiog sakytume – valdžia. Šitai matosi ir iš mokyklai atsiųsto rašto: „Aukštadvaris, 1933 metų balandžio mėn. 26 d. Nr. 2. Visiems Trakų apskr. II r. prad. mokyklų vedėjams ir mokytojams(…) Pranešu, kad Švietimo Ministerija raštu iš š.m. Nr.6210 prašo visus Švietimo Ministerijos tarnautojus vengti dalyvauti ūkininkų turto varžytinėse, ypač tada, kai turtas yra žema kaina parduodamas.“ Raštą pasirašo Trakų apskr. prad. mokyklų Inspektorius. Tai prašymas, bet ne kategoriškas reikalavimas ar draudimas. Tačiau juo siekiama, jog mokytojai laikytųsi oriai, išvengtų galimų skandalų bei apkalbų. Kita vertus – mokytojas turi visiškai atsidėti mokinių mokymui, ugdymui, bet ne ūkininkavimui.

Mokyklose buvo stengiamasi akcentuoti tautinius tikslus, ugdyti mokiniuose bei visuomenėje tautinę savimonę. Tam tikslui valdžia panaudodavo net asmens kulto ideologiją. O gal per pagarbą aukščiausiam valstybės pareigūnui buvo siekiama ugdyti pagarbą ir meilę Lietuvai Tėvynei? Įdomus šiuo klausimu yra mokyklai atsiųstas toks raštas: „Aukštadvaris, 1934 metų kovo 24 d. Nr.5. Visiems Trakų apskr. II r. prad. mokyklų vedėjams ir mokytojams 1. Skelbiu žinoti ir vykdyti Švietimo Ministerijos I Departamento raštą…/ labai skubu/. Šiais metais Tautos Vadui, Jo Ekscelencijai Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai, sukanka 60 metų. Visa Lietuva ruošiasi Jubiliatą tinkamai pagerbti. Tautiškoji jaunuomenė visų šių metų veikimą skiria Tautos Vado garbei. Vienas iš didžiausių šių metų tautiškos jaunuomenės darbų – Jaunalietuvių sporto organizacijos – JSO – sporto šventė. Į šventę norima surinkti kuo daugiausia aktyvių šventės dalyvių, kad kuo tobuliau ir tiksliau būtų išreikšta Lietuvos jaunuomenės meilė Tautos Vadui(….) Taigi mokytojai turi prie šio darbo gyvai prisidėti.“
Netrukus po šio rašto mokyklą pasiekia kitas dokumentas: „Kaišiadorys, 1934 metų gegužės mėn. 17 d. Trakų apskr. pradžios mokyklų Mokytojams. APLINKRAŠTIS. Pranešama, kad Tautos Dienoje, birželio mėn. 17 d., tikrai dalyvaus J. E. Respublikos Prezidentas ir ko ne visi Vyriausybės nariai. Kadangi Tautos Diena nėra kurios vienos organizacijos šventė, bet visų lietuvių šventė, siekianti tautinių tikslų, tad dėl daugelio priežasčių yra labai svarbu jos pasisekimas (…) Todėl, p.p. Mokytojai įpareigojami kiek galint prie tos šventės ruošos darbo prisidėti, ją reklamuoti (…) Visi pradžios mokyklų vaikai, vykstą į šventę, turės turėti tautines vėliavėles (…) Be to, mergaitės pasidabina galvas rūtų vainikėliais (…) Birželio mėn. 17 d. visi pradžios mokyklų mokiniai turi suvažiuoti iš ryto 7 val. 30 min. prie Kaišiadorių vidurinės mokyklos. Ten bus padaryta bendra dainų ir mankštos repeticija (…) Pradžios mokyklos mokiniai, praeidami pro Tautos Vado tribūną, pakelia dešines rankas į šalį 45o aukštumon, pirštai ištiesti, žiūri į pirštus, kairė ranka priglausta prie šono (…) Labai pageidaujama ir prašoma, derinantis prie visuomenės ir šventės nuotaikos, visas Ponias ir Paneles Mokytojas apsirengti tą Dieną tautinėmis moterų eilutėmis (…) Šventės metu, išsirikiavus mankštai, vaikai pasveikins choru Tautos Vadą tuo šūkiu: „Lai – gyvuoja – mūsų – Tau – tos – Vadas – Lai – gyvuoja – mūsų – mūsų – Ilgiausių – metų – metų!“

Galbūt šiandien tokį valdžios pasirinktą būdą tautinei sąmonei ugdyti visuomenėje ir ypač tarp jaunimo galima vertinti ir kritiškai, tačiau, jeigu sugebėta šiuo paminėjimu puoselėti pagarbą savo Valstybei bei Prezidento pareigybei, tai yra gana pozityvu. Tarpukario Lietuvos mokyklose buvo nuosekliai, sistemingai ugdomas tautinės savimonės suvokimas, pasididžiavimo lietuviškumu jausmas, mokiniams buvo diegiama pagarba Lietuvos valstybės, nors ir nelengvai, bet garbingai, gal kiek romantizuotai praeičiai, lietuviškoms tradicijoms bei papročiams. Tokia auklėjimo kryptis davė savo vaisių, ji neliko be pėdsakų ir per tuos ilgus Lietuvos valstybingumo praradimo metus.

Ir tais laikais, ir praradus nepriklausomybę, neteko nei skaityti ar girdėti, kad kas nors būtų viešai apsiskelbęs, jog gėdijasi, kad yra lietuvis ar lietuvė, drovisi dėl savo vardo ar pavardės, gal net dėl savo kalbos. Taip, buvo toks metas, kai dalis lietuvių dėl tam tikrų aplinkybių buvo priversti slėpti savo lietuviškumą, vengti viešai vartoti lietuvių kalbą. Bet vargu ar jie savo dvasioje gėdijosi, jog yra lietuviai…

Antanas Krūvelis

(Bus daugiau)

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

3 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *