Su meile žodžiui ir gimtinei

…Kai senas pažįstamas nuo studijų laikų Jonas Staliulionis paskambino iš Varėnos, kur gyvena, ir paprašė padalyvauti jo naujosios knygos pristatyme gimtajame krašte bei tarti žodį, mielai sutikau.

Iškart prisiminiau prieš keletą metų įvykusį literatūrinį renginį Stakliškių vidurinėje mokykloje, kur Jonas, vis pamąstydamas, parinkdamas tinkamesnį žodį, pasakojo pilnutėlei salei apie savo literatūrinį kelią, dalijosi gimnazijos laikų prisiminimais, skaitė kūrybą. Tada jis pristatinėjo antrąją savo knygą „Žibalinės lempos vaikai“, kurioje rašė:
O namie prie lempos žibalinės
parašiau pirmas kreivas raides –
aš dar nežinau, ir nieks nežino,
kur mane tos raidės nusives.
Toji žibalinė lempa rūko buvusio Jiezno rajono Nemaitonių kaime, tikrame užkampyje, daugelio akims žiūrint. Iš tos vietos net iki nedidelių Aukštadvario, Stakliškių, Kalvių miestelių reikia sukart po keliolika kilometrų. Tik ne Jonui, kuriam toji trijų rajonų sandūra tai nuostabiausias kraštas – per pievas vingiavęs Alėcos upelis su ievų krūmais, lakštingalų trelėmis, karklų prižėlęs raistas, didžiulis Barkštinės akmuo, ošiantis Švenčiaus ežeras su jame nuskendusiu senųjų dievų aukuru… Į gimtinę grįžtant, išsitaria autorius, sukunkuliuoja jausmai, užplūsta sentimentai, gimsta žodžiai ir gula į eilutes:
Tas takelis, tas kryžius, tas laukas
Iš vaikystės tokios tolimos –
Ir, atrodo, lyg motina šaukia,
Įsitvėrus pinučių tvoros.
Ko Jono Staliulionio kūryboje daugiau – poezijos ar prozos? Ir kas jis labiau – poetas ar prozininkas? Kažin ar jis pats į tai atsakytų… Rašo apie klumpėtos vaikystės metus ir, žiūrėk, jau išgirsta bedainuojančią mamą, tad įterpia į rašinio pastraipas jos dainos žodžius. Pažvelgia pro atminties langą ir pamato ateinantį tėvą su kriaušių („dūlių”) krepšiu. Irgi dainuojantį. Nuo pat mažų dienų autorius labai mėgo skaityti poeziją, vis kažkur aptikdavo ir smetoninės Lietuvos leidinių. Tas pomėgis lydėjo net tarnaujant sovietinėje armijoje, ,,rekrūtuose”, kaip pats Jonas sako. Ir net gūdžią naktį Užbaikalėje stovėdamas sargyboje deklamuodavo mėgstamų rusų poetų M. Cvetajevos, A. Feto eiles… Sakoma, jog rašyti universitetai neišmoko, reikia tam turėti gyslelę savyje. Matyt, toji gyslelė sruveno autoriaus prigimtyje, kartu su poetine siela, meile žmogui, gimtajai aplinkai, galbūt turėta įtakos ir dainingų tėvų. Jo į naująją knygą sudėta memuarinė eseistika byloja apie įvairius gyvenimo potyrius: vaikystėje patirtus nuotykius ir pomėgius, šiurpius išgyvenimus neramiais pokario metais, mielą bendravimą su mylimais ir mylinčiais artimaisiais, pirmąsias pamokas Vaitkūnų pradinėje mokykloje, literatūrinius bandymus Stakliškių vidurinėje. Dažnai prozos tekstas ,,padainuoja”: intarpais išsprūsta ekspromtu susidėlioję ketureiliai ar įsiterpia prisiminti dar vaikystėje pamėgtų poetų posmai. Jie pagyvina siužetą, paperka nuoširdumu, lyrizmu, begaline meile tam, apie ką rašoma. Ir jokių įmantrių metaforų, simbolių ar filosofinių išmonių. Kas, įdomu palyginti, būdinga jo bendrakursiui Jonui Kalinauskui , kurio paskutiniosios knygos ,,Mano sodo vagis” pristatymo metu Rašytojų klube, autorius, kiek pamąstęs, savo kūrybą pavadinio ,,mistiniu siurrealizmu”… Gi Jonas Staliulionis ištikimas savajam, realistiniam, stiliui, besiremiančiam tradicine eilėdara, kiek primenančiu liaudies dainas ar gimnazistiškus eiliavimus. Jo eilėraščiuose juntamos ir skausmo spalvos; į jautrią sielą ir atmintį įsirėžė matyti gimtojo kaimo žmonių trėmimai pokaryje, partizanų žūtys, prievartinis darbas kolchozuose…
,,Kreivos pirmos raidės” Joną atvedė į Užuguosčio septynmetę, vėliau – Stakliškių vidurinę mokyklą. Rašyti eilėraščius, domėtis literatūra paskatino tuometinė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja poetė Danutė Zieniūtė. Tiesa , nedrąsus aštuntokas negreit pravėrė literatų būrelio, kuriam vadovavo ši mokytoja, jam didelis autoritetas, duris ir atsinešė pirmąjį eilėraštį su tokiomis eilutėmis:
Padūkęs vėjas šiaušia stogą
Ir drasko gelstančius lapus,
Kieme pravirkdo klevą seną
Ir siaučia siaučia po laukus…
Kiek buvo džiaugsmo autoriui, kai šis jo eilėraštis ,,Padūkus vėtra šiaušia stogą” atsidūrė mokyklos sienlaikraštyje, o vėliau ir rajoniniame laikraštyje ,,Lenino keliu”!
Literatų būrelio pratybos ir poetės D. Zieniūtės pamokos išliko visam gyvenimui. Vėliau J. Staliulionis studijavo Vilniaus universitete, baigęs jį, mokytojavo Karapolio aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1976 metų gyvena ir rašo Varėnoje. Mokytojavo, 16 metų dirbo rajoniniame laikraštyje „Raudonoji vėliava“, vėliau „Merkio kraštas“, treniravo vaikus – mokė žaisti tenisą. Autorius sako: „visa, kas išgyventa, nešuosi per gyvenimą, kai kas po daugelio metų atsikartoja sapnuose, kai kas ištrykšta eilėraščio eilutėse“. Tą, kas „ištryško“, poetas sudėjo į knygelę „Tai mano kaimas – Nemaitonys“ 2003 metais. Savo kūrybą spausdino „Lietuvos aide“, Alytaus apskrities, Varėnos ir Kaišiadorių rajonų laikraščiuose, almanachuose „Merkio lieptai“, „Tekmė“ ir „Gija“. Jo literatūrinius esė publikuoja savaitraštis „Šiaurės Atėnai“.
Šiemet septyniasdešimtmečio sulaukęs J. Staliulionis dar kartą sugrįžo į gimtinę. Parūpo pasižiūrėti į Užuguostyje Smetonos laikais statytą progimnaziją, kurios didžiausioje klasėje antrame aukšte kažkada susirinko įvairaus amžiaus 36 kaimo padūkėliai į penktą klasę… Deja, septynmetę baigė tik šešiolika. Tačiau tikrasis apsilankymo tikslas – pristatyti skaitytojams naująją knygą ,,Vasara su saulės užtemimu”. Ta knygos pristatymo popietė buvo tikra atgaiva visiems: ir bibliotekos, kurioje viskas vyko, vedėjai Rasai Žvirblienei bei jos seseriai Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologei Ritai Balsevičiūtei, kurias autorius Karapolyje mokė lietuvių kalbos ir literatūros, o jos įvertino savo mokytojo kūrybą, ir keliems jau daug metų nematytiems klasiokams, ir pulkeliui kraštiečių, atvykusių iš visai netoli esančių Nemaitonių. Liejosi prisiminimai, mintys apie bėgantį laiką, literatūrą, apie tai, kas brangu širdžiai ir sielai. O tarp jų skambėjo Nemaitonių krašto dainos…

Juozas Pugačiauskas

Rubrikoje Gimtinė: vakar, šiandien, rytoj. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *