Šią savaitę politiniai mazochistai turėjo gražios veiklos: paskelbta sociologinė apklausa (atlikta interneto portalo „Delfi“ užsakymu) – veik keturi iš dešimties lietuvių dėl mažesnių dujų kainų pasiryžę sutikti, kad derybose su „Gazprom“ Lietuva padarytų nuolaidų. O 46 proc. apklaustųjų tautiečių netiki, kad dujas atpigins Klaipėdoje statomas suskystintųjų gamtinių dujų (SkGD) importo terminalas.
Skaičiukai apsuko populiariosios žiniasklaidos ratą, ekspertai ir „ekspertai“ kartu su politikais ir politikieriais turėjo progą pasismaginti. Tačiau problema ta, kad pamatiniai klausimai taip ir liko neatsakyti.
Nežinau, kaip buvo atliekamas šis tyrimas, kokie dar klausimai buvo pateikiami. Tarkime, būtų buvę labai įdomu tų respondentų, kurie pasisako už derybų nuolaidas „Gazprom“, konkrečiau paklausti – kieno sąskaita jie tas nuolaidas įsivaizduoja, taip pat kurių derybinių pozicijų Lietuvos pusė turėtų atsisakyti. Maga, be to, žinoti, ar apklaustieji iš viso žino, kuo grįstos ir kokios apskritai yra derybinės Lietuvos pozicijos ginčuose su „Gazprom“. Darau prielaidą, kad apklaustųjų fantazija konkretesniais klausimais būtų tokia beribė, kad galų gale paaiškėtų, kad jos vertė yra lygi nuliui.
Tačiau taip Lietuvoje yra įprasta nuo nepriklausomybės atkūrimo: net sudėtingiausias problemas apsvarstyti pateikti visiems, taip pat ir tiems, kurie apie jas nieko neišmano. Skirtumas tik tas, kad pamažu randasi vis daugiau tų, kurie išgirdę komplikuotus klausimus nebijo pasakyti – „nežinau“. Tai iš esmės geras ženklas, leidžiantis bent jau tikėtis dar vienos prielaidos, kad šioje šalyje vis labiau rasis ekspertizės, analizės poreikis.
Arba štai toje pačioje apklausoje išskalabintas SkGD terminalo optimistų ir pesimistų santykis. Regis, niekas respondentų neklausė, ar jie išvis įsivaizduoja, kokie veiksniai lemia SkGD kainas pasaulio rinkose. Vakar, šiandien arba lems rytoj. Tuo pat metu leisiu sau įtarti, kad pesimistų arba „netikinčių, kad statomas SkGD terminalas atpigins dujas Lietuvai“, gretos yra labai nevienalytės.
Absoliuti mažuma yra tie, kurie, manding, visiškai racionaliai mano, kad keičiantis padėčiai globaliose rinkose, prieš dvejus ar trejus metus buvęs SkGD kainų patrauklumas, palyginti su „Gazprom“ Lietuvai taikomomis kainomis, mažėja. Mažuma yra ir vadinamieji racionalieji pesimistai, kurie yra tvirtai įsitikinę, kad sulaukusi galimybės įsigyti pigesnių už rusiškas dujų, bet kuri valdžia prisimins joms taikomas mokesčių lengvatas ir greitai susizgribs pasirūpinti valstybės biudžeto interesais. Todėl toji nušvitusi pigių dujų viltis labai greitai bus uždusinta. Trečiosios rūšies pesimistai visiškai teisėtai nurodytų, kad pigesnių dujų lūkesčius išsklaidys investicijos į SkGD terminalą, kurias ar tiesiogiai, ar gudresniais valdžios sugalvotais būdais teks grąžinti vartotojams.
Kad ir kaip savo požiūrį motyvuotų pati didžiausia pesimistų dalis, yra visiškai aišku, kad labiausiai juos erzina net ne dujų kainos, o tai, kad kažkas daroma šalies energetikos sektoriuje, kuris didžiąja dalimi tebėra valstybinis. O reikalas, prie kurio savo nagus kiša valstybė – kaip čia pasakius.
Galėčiau paberti dar tuziną nuosavų abejonių dėl gilesnės tokių apklausų ir vėliau iš jų rezultatų daromų toli siekiančių išvadų vertės. Tačiau nekankinsiu savo kompiuterio klaviatūros. Trumpai drūtai: įtariu, kad didelei daliai skaitytojų yra visiškai aišku, kodėl rašydamas apžvalgas niekada nepasisakau gyvybės Marse buvimo arba nebuvimo klausimu. Man asmeniškai yra suprantama, kodėl niekada apie tai manęs neklausia nei tėvai, nei kolegos. Tėvai žino, kad iš astronomijos mokykloje turėjau trejetą (senuoju pažymių stiliumi), o kolegoms nekyla iliuzijų dėl to, kad aš tuo klausimu ką nors išmanyčiau.
Tačiau, prašau atleisti, kitų kelių šimtų trejetukininkų nuomonė apie derybas su „Gazprom“ arba SkGD terminalo poveikį dujų kainoms Lietuvos rinkoje žiniasklaidai turi išskirtinę reikšmę.
Mano galva, tokia yra politikų bendravimo su visuomene pasekmė. Jeigu atsiverstume dvejų-trejų metų laikraščių komplektus, arba, dar geriau, kompiuteryje įjungtume kurią interneto paieškos sistemą visai nesunkiai rastume tokių citatų. „Andrius Kubilius: pastačius terminalą dujos pigs 25proc.“ Arba – „Arvydas Sekmokas: suskystintos gamtinės dujos galėtų būti apie 20 proc. pigesnės”. Arba – „Arvydas Sekmokas: JAV siūlomos dujos – trečdaliu pigesnės už rusiškas“. Arba – „Algirdas Butkevičius: su „Gazprom“ realu susitarti dėl 20 – 25 proc. pigesnių dujų“.
Suprantu, kad tai yra populiarioji politikų komunikacija ir žiniasklaidos uždėtos antraštės. Siekdami įprasminti savo politines pastangas beigi idėjas, politikai siekia jas įvilkti į kuo patraukliausią rūbą. O žiniasklaida jų teiginius ir gana sudėtingas intencijas supaprastina iki keturių – penkių žodžių. Vis dėlto dabar jau beveik užtikrintai žinome, kad pirmųjų dviejų politikų pranašystėms šiandien išsipildyti nebus lemta. Pagyvensim – pamatysim, ar orakulo titulo vertas p. Butkevičius (tiesą sakant, tokias prielaidas vertinčiau labai atsargiai).
O dėl Lietuvos investicijų į SkGD terminalą yra taip: nuo 2008 m. „Gazprom“ tiekiamų dujų kaina iki šių metų pakilo 150 JAV dolerių ir dabar siekia apie 500. Dujų kainodaros formulę kasmet „Gazprom“ derino ir keitė ne derybose su Lietuvos valstybe, o su AB „Lietuvos dujos“, kuriose valdo 37,1 proc. Kitiems metams visuotinis „Gazprom“ akcininkų susirinkimas patvirtino, kad viršutinė dujų pardavimo Lietuvai kainos riba bus 600 dolerių.
Pirmasis sudarytas dujų tiekimo per terminalą kontraktas ir jame numatyta kaina bus geriausias saugiklis, kad „Gazprom“ prie numatytos viršutinės kainos ribos nė nesiartintų.
Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“