„Kur Dzūkijoj rasi be kalnelių“

Baliūnų kaimas Lietuvoje ne vienintelis. Tačiau tik tuose Baliūnuose buvo kalnelis, ant kurio viršūnės didelė duobė, o toje duobėje bala – nebala. Mat vandeny žolė neaugo, nors karosų buvo. Vadinosi ta balaitė Ubagiene. Sako, žiemą ubagas ėjęs, įlūžęs ir nuskendęs. Vaikai žuvaudami rado dugne eglaitę aplaužytom šakom, labai panašią į ubago lazdą. Ko jam ten reikėjo eit? Dar tame kaime buvo labai sena sodyba su didžiuliu sodu. Nusipirko tą sodybą tokie Žmuidzinavičiai, atsivežė pusantrų metukų Antanuką, kuris ir bėgiojo po tą sodybą, kol užaugo ir garsiu dailininku tapo. Dabar ten Antano Žmuidzinavičiaus muziejus.

Jonas Globos namų dirbtuvėlėje su įdomia medžio šaka.

Jonas Globos namų dirbtuvėlėje su įdomia medžio šaka.

Ir Gražulių tame kaime buvo ne vienas. O netoliese, prie Simno, per žemės reformą išdalinus dvarą, net Gražulių kaimas įsikūrė.
„Seniai tai buvo. Diedukas turėjo šniūrą žemės – kolioniją, pusę pardavė, kitą išdalino kaip dalias trims dukterims – po keturis hektarus. Ir mama gavo tokį gabalą žemės – bala ir akmenuoti kalneliai. Į vyrus atėjo bevaikis našlys, persistatė savo tėviškės pirkaitę. Abu iš to paties kaimo. Čia, tarp Dzūkijos kalnelių, ir prasidėjo mano gyvenimas“.
Jono Gražulio akys žvalios, dar aiškiai jaučiama dzūkiška šnekta karts nuo karto sukibirkščiuoja humoru. Jono nereikia įtikinėti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas svarbus, įdomus, kitiems reikalingas. Tiksliau už Marcelijų Martinaitį nepasakysi: „Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas…“ Į tas tolumas ir stengiuosi grąžinti Jono mintis.
Mokyklos lankymą nutraukė… algebra. Iki šiol Jonas nesupranta šio mokslo praktinės naudos. Taip iš šeštos klasės nuėjo kolchozo veršių ganyti. Porą vasarų atvargo, suprato – nieko nebus, reikia amato mokintis. Už Jaskaviškės miško senas meistras Motiejus Šakalis gyveno, darydavo medines roges, ratus, langus, kubilus. Prisiprašė Jonas mokiniu (gizeliu) būt. Kasdien pėsčias vaikščiodavo keletą kilometrų, kol iš dalių susirankiojo dviratį. Jaunas, šešiolikos metų, sunku mokintis. Galvodavo – trenksiu tą mokslą. O kas toliau? Po pusantrų metų meistras (Jonas gražiai dzūkiškai taria „maistras“) sako: „Tu jau ne gizelis, vienas gali dirbti“. Dar su mokytoju padarė tris langus kaimyno pirkiai, o sudėti reikėjo vienam. Toks egzaminas. Tai buvo didelis darbas, niekas nesitikėjo, kad toks jauniklis per dieną padarys. Kai baigė, atėjo mokytojas, apžiūrėjo ir sako – meistro darbas. Nors ir reikalingas, tas darbas pigus buvo. Įrankių neturėjo, darėsi pats, ką ne ką nusipirkdavo. Reikėjo žmonėms langų, durų, duonkubilių, sviestinių.
Staliaus amatas labai pravertė ir kariuomenėje. Tolimajame Archangelske didelio vargo nematė, triūsė dirbtuvėse, dar kokį baldelį karininkų žmonoms padarydavo. Grįžo tėviškėn turtingas, su aštuoniais šimtais rublių kišenėje. Tuoj išleido nemažą sumą…bajanui. Alytuj pirko. Kai užplėšė Kavecko liaudišką valsą, parduotuvėj visi sužiuro, prekyba nutrūko. Kariuomenėje ir išmoko groti, pusę metų vargo, kol abi rankos klausyti pradėjo. Nusipirko bajaną iš kareivėlio, o grįždamas namo, kitam pardavė. Negi tempsi sunkią dėžę tokią tolybę. Kai užjuto kaimo jaunimas, kad Jonas groja, tai ir prasidėjo. Kas savaitę vakaruškose grodavo, visam vakarui užtekdavo melodijų, nė vienos nekartodavo, nebent kas prašydavo. „Kartą atėjo statybos inžinierius su žmona, jauni dar, nenugrubę. Nuo dūšios patraukiau „Kad aš turėčiau aukso kalnus“. O tie šokt. Visi išsilakstė į pašalius, žiūri. Padėkojom, nusilenkėm, vieni kitiems“. Gal iš tėvuko tas patraukimas muzikai. Atsimena – atsisėsdavo tėvas vakare ant slenksčio ir užgroja armonika. Pradeda kaimynai rinktis, kas sūrio, duonos atsinešdavo, šokdavo, dainuodavo. „Apsišlakstydavo po lašą“ – vaizdžiai, subtiliai apibūdina Jonas pasivaišinimą stikleliu.

IMG_1717 copy

Per visus tuos pasikalbėjimus su Jonu kirbėjo mintis: iš kur tas žinojimas? Išminties tam žmogui duota, bet kas dar? Juk mokslas tik vidurinis, ir tas jau subrendusiame amžiuje įveiktas. „Knygos – sako Jonas. – Dar mokykloje glėbiais nešiausi iš bibliotekos. Ir žiemą per sniegą tuos du kilometrus eidavau. Gyvą velnią knygų pervaręs. Skaitydavau naktimis, jei dienos pritrūkdavo. Kartą parėjęs iš šokių visą „Raitelį be galvos“ perskaičiau. Prašvito. Turėjau tokį altorėlį knygai pasidėt pasidaręs, kad pavalgyt galėčiau skaitydamas“.
Iš gimtojo kaimo nuvingiavo Jono gyvenimo kelias į Šilavoto, Išlaužo apylinkes. Čia surado žmoną Kotryną, čia pasibaigė staliaus ir muzikanto „karjera“. Ką ne ką sumeistraudavo paprašytas, pagrodavo giminių ar draugų susiėjimuose. Dirbo kitus darbus. Prieš gerą dešimtmetį su žmona apsigyveno Globos namuose. Kol sparčiau judėjo, vaikščiodamas po mišką įdomesnes medžio šakas ar šaknis namo parsinešdavo. Kiek pridėjęs ranką simpatiškus, linksmus drakoniukus padaro. Iki šiol negali atsistebėti gamtos sukurtu grožiu: „Svieto marnastis! Joks maistras nepadarys“ – sako, rodydamas didelę, neregėtai gražią kempinę.
Dainora Šaltienė

Rubrikoje Jaunimo skveras. Bookmark the permalink.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *